Architektūriniai konkursai- kokybės paieška ar formalumas?
Daugumoje išsivysčiusio pasaulio šalių vyrauja nuostata, kad architektūra yra ilgiausiai išliekanti žmonijos kultūrinės veiklos išraiška. Suvokiant to svarbą aktyvi visuomenė, architektų bendruomenė ir urbanistikos srityje veikiantys specialistai bando sukurti mechanizmų modelius, kurie padėtų surasti urbanistinių sprendinių sistemą ir procedūras, kurios leistų pasiekti aukštos kokybės architektūros plėtrą. Vienas iš mechanizmų, leidžiančių realizuoti aukštos architektūrinės kokybės objektus, yra jų parinkimas architektūrinių konkursų būdu. Architektūriniai konkursai turi savų privalumų ir savų trūkumų. Konkursų specifika gerokai skiriasi priklausomai nuo objektų paskirties ir vietos. Vienokios problemos iškyla vykdant architektūrinius konkursus Lietuvos didmiesčiuose, visai kitokios – mažiau urbanizuotose teritorijose.
Europos Sąjungos dokumentuose bei Lietuvos teisės aktuose bandoma įtvirtinti architektūrinių konkursų vykdymą, kaip gerąją praktiką, skatinančią kokybiškos architektūros plėtrą, tam sukurtos Europos architektų tarybos (Architects´ Council of Europe (ACE)) gerosios praktikos rekomendacijos ir architektūrinių konkursų rengimo reikalavimai bei nuostatai. Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme numatyta, kad „architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ar viešojo intereso požiūriu reikšmingų objektų planavimo ar projektavimo atvejais turi būti rengiami architektūriniai konkursai, skirti geriausiai statinio architektūrinei idėjai, pateikiamai projektiniuose pasiūlymuose, ir (ar) urbanistinei idėjai, pateikiamai teritorijos vystymo koncepcijoje, išreikšti.“ Architektūriniai konkursai yra sudėtingas procesas ir tūrėtu būti nagrinėjamas daugeliu aspektų. Teisės aktai numato, kad savivaldybės administracijos turi pasirengti metodikas, skirtas nusistatyti, kuriems savo teritorijoje numatomiems projektuoti objektams būtų privaloma skelbti projektų konkursus. Dėl to atsiranda noras panagrinėti šių metodikų kokybę ir taikymo pasekmes, įtakojančias architektūros plėtros procesą savivaldybėse, kadangi viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos dėl savivaldos parengtų metodikų, dažnai būna neargumentuotos, nepagrįstos jokiais objektyviais vertinimo kriterijais.
Įsiteisėjus įstatymui, nurodančiam parengti tokias metodikas, atsirado ir savivaldybių, kurioms politinis tikslas – pasigirti apie įvykdytą prievolę, panašu buvo svarbesnis už parengtos metodikos kokybę ir jos taikymo pasekmes. Pirmosios pasitvirtinusios tvarkas, nusakančias, kada privaloma organizuoti konkursus, buvo Vilniaus ir Klaipėdos savivaldybės.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas buvo ganėtinai abstraktus – į jį perkelti Architektūros įstatyme išvardinti principai, jų nedetalizuojant ir neaprašant įgyvendinimo.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. priimtame pirmajame sprendime bandyta įvesti daugiau konkrečių kriterijų tokių, kaip pastatų dydžiai ir ar objektai finansuojami valstybės ar savivaldybės lėšomis. Šiame sprendime buvo nurodytos 3 statinių grupės, kurioms būtų taikomi privalomi konkursai. Tai aukštybiniai pastatai; komercinės ir visuomeninės paskirties objektai, didesni kaip 5000 kv. m, Vilniaus miesto centrinėje dalyje, o likusioje miesto teritorijoje valstybės ar Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojami 10 000 kv. m ir didesnio ploto visuomeninės paskirties objektai; statiniai teritorijų planavimo dokumentuose numatytais atvejais. [1]
Pradėjus įgyvendinti šį sprendimą buvo susidurta su problema, kad jame visiškai neaprašoma, kaip elgtis su objektais, kurie jau pradėti projektuoti iki šio sprendimo priėmimo. Ilgainiui atsirado praktika, kad objektai, kurių projektavimas pradėtas anksčiau šio sprendimo priėmimo, buvo pristatomi ekspertų taryboms, [2] kurios turėdavo nuspręsti ar galima Vilniaus miesto vyriausiajam architektui nesilaikyti savivaldybės nutarimo ir nereikalauti šiems objektams architektūrinių konkursų.
Ypač keistai atrodydavo, kai projektuotojai ekspertams pateikdavo tęstiniais vadinamus projektus, tačiau jie dažnai būdavo visai kitokios paskirties bei suprojektuoti pagal visai kitą projektavimo programą, negu jiems buvo išduoti specialieji architektūriniai reikalavimai ir projektavimo užduotys dar iki priimant savivaldybės tarybos sprendimą. Tai parodo, jog buvo sudarytos prielaidos nemažą skaičių objektų Vilniuje projektuoti be architektūrinių konkursų, taip apeinant priimtą tarybos sprendimą.
Praktika parodė, kad šis sprendimas neapima ir daugelio kitos paskirties objektų, kurie labai reikšmingi miesto plėtrai. Tvarka, kai objekto svarbą nusako tik kvadratinių metrų kiekis, nėra optimali. Išryškėjus šiems trūkumams, Vilniaus miesto savivaldybė bandė tobulinti tvarką ir 2021 m. buvo priimtas naujas sprendimas. [3] Šiame sprendime buvo praplėstas statinių grupių sąrašas. Įvardinta daugiau objektų paskirčių. Atsirado viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto, gyvenamosios, religinės ir specialiosios paskirties objektai. Siekiant padidinti architektūrinių konkursų skaičių, pasikeitė reikalavimai rengti konkursus Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamiems administracinės, kultūros, mokslo, gydymo ir sporto objektams ar jų priestatams jau nuo 3 000 kv. m bendrojo ploto.
Sprendimu Vilniaus miesto vyriausiajam architektui buvo suteikta teisė tam tikrais atvejais asmeniškai spręsti dėl architektūrinių konkursų organizavimo prievolės.
________________________________________________________________________________________________________
[1] 2018 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“ Nr. 1-1355.
(https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/2d5bde60b78c11e8aa33fe8f0fea665f?jfwid=10gd0clu8j)
[2] Regioninė architektūros taryba (RAT) ir Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (VAUET).
[3] 2021 m. balandžio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“ Nr. 1 1942. (https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/2d1a5bf1a85911eb98ccba226c8a14d7?jfwid=10gd0clu8j)
Didžiausią neaiškumą ir galimybę manipuliuoti tarybos sprendimu sukėlė 4 šio dokumento punktas, kuriame teigiama, jog “šis sprendimas netaikomas objektams, dėl kurių yra gauta teigiama Lietuvos architektų sąjungos Architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos ar Lietuvos architektų rūmų Vilniaus regioninės architektūros tarybos vertinimo išvada, ir dėl jų projektavimo iki šio sprendimo įsigaliojimo datos yra pasirašyta planuojamo objekto projektavimo darbų rangos sutartis.“ Šio punkto pagrindinis trūkumas, kad jame nebuvo nurodyta, kada toks projektas privalėjo gauti teigiamą vienos iš tarybų vertinimo išvadą. Ar tokia išvada turėjo būti gauta iki įsigaliojus šiam sprendimui ar bet kuriuo metu? Vilniaus miesto savivaldybė priėmė poziciją, kad ekspertinės išvados gavimo laikas yra ne esminis reikalavimas. Taip susidarė situacija, kada naujų prievolių laikymąsi apsprendė tik sutarčių pasirašymo data. O informacija, kada pasirašyta projektavimo darbų sutartis, pagal kurią projektuojamas objektas, ekspertų taryboms nebuvo teikiama. Tad ir šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas toliau kūrė prielaidas išvengti architektūrinių konkursų organizavimo.
2021 m. gegužės 7 d. buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) antikorupcinio vertinimo išvada dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus. Išvadoje buvo nurodyta, jog “atlikus antikorupcinį vertinimą darytina išvada, kad kai kurios vertintų teisės aktų nuostatos gali sudaryti sąlygas jas taikyti nevienareikšmiškai, tokiu būdu nepagrįstai kai kuriems subjektams sudarant palankesnes sąlygas statyti, išvengiant privalomų architektūrinių konkursų.“[4] Buvo pažymėta ir tai, kad kai kurios nuostatos ir išimtys prieštarauja Architektūros įstatymui ir dėl diskrecijos teisės vyriausiajam architektui suteikimo. STT nuomone „galiojančios redakcijos Sprendime, palyginti su anksčiau galiojusiu teisės aktu, Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiajam architektui suteikta pernelyg plati diskrecija priimti atitinkamus vienasmenius sprendimus, nenustatant jiems būtinų papildomų kriterijų ir aplinkybių, bet apsiribojant neaiškaus turinio sąlyga „atsižvelgdamas į situaciją“ [5].
Gavus STT išvadą ir architektų bendruomenės kritinių pastabų 2022 m. kovo 9 d. patvirtintas naujas, jau trečiasis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas [6]. Į jį buvo įtraukti ir religinės paskirties pastatai, didesni nei 1000 kv. m. bendrojo ploto, bei pastatai, viršijantys Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytą vyraujantį užstatymo aukštį. Ploto reikalavimas Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamus objektams sumažintas nuo 3000 iki 2000 kv. m.
___________________________________________________________________________________________________________
[4] 2021 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo išvada dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus. (https://www.stt.lt/naujienos/7464/vilniaus-miesto-savivaldybes-teritorijos-architekturiniu-ideju-vertinimo-procese-korupcijos-rizikos:3134)
[5] 2021 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo išvada dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus. (https://www.stt.lt/naujienos/7464/vilniaus-miesto-savivaldybes-teritorijos-architekturiniu-ideju-vertinimo-procese-korupcijos-rizikos:3134)
[6] 2022 m. kovo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“ Nr. 1-1355.
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/2d1a5bf1a85911eb98ccba226c8a14d7?jfwid=10gd0clu8j
Papildomai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiam architektui suteikta teisė spręsti dėl viešųjų erdvių – aikščių, skverų, parkų, taip pat viešose erdvėse statomų pastatų ir statinių, mažosios architektūros objektų, įvertinimo būtinybės skelbiant projektų konkursus arba dėl projektų sprendinių nepriklausomo ekspertinio vertinimo.
Visą tai vainikavo 3 punktas, kuris suteikė teisę išvengti architektūrinių konkursų organizavimo pagal anksčiau išvardintus punktus. Dokumentas savo struktūra tapo panašus į produktų reklaminių akcijų taisyklių rinkinį – pradžioje išvardinami privalumai, bet paskutiniu punktu mažomis raidėmis parašoma, kad anksčiau išdėstyti punktai negalioja. Sprendime vėl nieko nekalbama apie jo įgyvendinimo procedūras. Neišaiškinta apie tai, kaip nustatoma, kada objektas atitinka Vilniaus miesto savivaldybės nustatytus architektūros ir urbanistikos sprendinių kokybės reikalavimus. Kas priima tokį sprendimą ir kada jis turi būti gautas – prieš ekspertų tarybų vertinimą, ar po to. Galiausia kokia numatoma tolesnė procedūrų eiga, jeigu ekspertų tarybos nepritaria pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Dokumente daug skambių ir teisingų punktų, bet jo struktūra ir neišbaigtumas sudaro sąlygas išvengti reikalavimų, kad projektai būtu parenkami pagal architektūrinių konkursų sprendinius. Kyla klausimų: kam naudinga tokia tvarka ir kieno interesams patenkinti ji sukurta? Ar šis sprendimas bent kiek pasitarnavo, kad būtu daugiau architektūrinių konkursų Vilniaus miesto teritorijoje? Kokie procesai prasidėjo priėmus tokią tvarką?
Šio sprendimo 1.2. punktas suteikia teisę nesilaikyti pastatų užstatymo aukščio reikalavimų, nustatytų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Keista, kai sprendimas nusakantis architektūrinių konkursų rengimo tvarką suteikia teisę išvengti architektūrinio konkurso ir dar leidžia nesilaikyti teritorijų planavimo dokumentų. Iš karto po šio sprendimo paskelbimo į ekspertų tarybas pradėjo eiti prašymai įvertinti projektus, remiantis šiuo savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu. Dalis jų viršijo bendrajame plane vyraujantį užstatymo aukštį arba buvo tokie, kuriems pagal bendrą tvarką turėjo būti skelbiami konkursai. Vertinant šių darbų apimtį greičiausiai jie buvo rengiami žymiai anksčiau, nei buvo paskelbti reikalavimai, kokiems objektams privaloma skelbti architektūrinius konkursus. 2022 metais Vilniaus regioninėje taryboje didžiąją dalį svarstytų projektų galima priskirti prie tokių. Ekspertų taryboms nepritarus tokiems projektams arba pateikus pastabas apie esminius projekto trūkumus susidarydavo paradoksali situacija – pasiūlymų kokybė prasta, bet tam objektui skelbti architektūrinį konkursą jau nebėra galimybės.
Remiantis architektūrinių konkursų rengimo nuostatomis visi dalyviai turėtu turėti vienodas sąlygas ir konkursiniai darbai pateikti anonimiškai. Autoriai jau pateikę ekspertų tarybai projektus, nebegalėtu dalyvauti architektūriniame konkurse ir teoriškai jų teisės būtų pažeistos. Vadovaujantis Vilniaus savivaldybės tvarka nebeaišku ar projektuotojai turi taisyti ekspertų pastabas ir vėl pateikti ekspertiniam vertinimui, ar turi būti skelbiamas architektūrinis konkursas? Dabar galima pateikti ekspertiniam vertinimui, bet kokios kokybės projektą ir tuo užsitikrinti, kad nebereikės organizuoti architektūrinio konkurso. Šiuo metu visiškai neaišku kaip atsižvelgiama į ekspertų pastabas. Pavyzdžiu galėtu būti situacija, kai ekspertų taryba nurodo, kad norint realizuoti pateiktą sprendinį, turi būti pakoreguotas detalusis planas, bet Vilniaus miesto savivaldybė deriną projektą, kuris savo parametrais neatitinka galiojančio detaliojo plano. Tampa visiškai nesuprantami motyvai ir kam naudinga, kad Vilniaus miesto savivaldybė stengiasi konkursus pakeisti projektuojamų objektų ekspertiniu vertinimu, kurių išvadomis nesivadovauja.
Dar keisčiau Architektūros įstatymą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“, traktuoja Valstybinė įmonė Turto bankas.
Ne vienus metus vyksta diskusijos apie ministerijų miestelį Vilniuje. Jo urbanistiniai ir architektūriniai sprendimai, pagal visus kriterijus, turėtu būti rengiami architektūrinio konkurso būdu. Pagal savo apimtį ir svarbą, kaip visose Europos sąjungos šalyse, tokiam objektui turėtų būti organizuojamas tarptautinis architektūrinis konkursas. Architektūros įstatyme numatyta, kad „architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ar viešojo intereso požiūriu reikšmingų objektų planavimo ar projektavimo atvejais turi būti rengiami architektūriniai konkursai, skirti geriausiai statinio architektūrinei idėjai, pateikiamai projektiniuose pasiūlymuose, ir (ar) urbanistinei idėjai, pateikiamai teritorijos vystymo koncepcijoje, išreikšti“.
Viešai skelbiama, kad VĮ Turto bankas Ministerijų miestelio kvartalo urbanistinės studijos su kvartalo vystymo vizija parengimui projektuotoją atrinko neskelbiamos apklausos būdu. Kitas įdomus aspektas, kad VĮ Turto bankas pateikė kvartalo vystymo koncepciją tvirtinti vyriausybei. Matyt ši valstybės įmonė laikosi nuostatos, kad jos darbuotojai turi didžiausią kompetenciją vertinti kokios architektūrinės kokybės turi būti vienas iš svarbiausių šio laikmečio architektūrinių objektų Vilniaus mieste. Architektūros įstatymo IV skyrius nustato valstybės, savivaldybių ir kitų institucijų ar įstaigų kompetencija architektūros srityje. Architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo sričių ir kitiems su architektūra susijusiems klausimams nagrinėti, rekomendacijoms teikti ir pasiūlymams valstybės ir savivaldybių institucijoms, priimančioms su architektūra susijusius sprendimus, teikti, taip pat architektūros kokybei vertinti steigiamos regioninės architektūros tarybos.
Susidaro įspūdis, kad VĮ Turto bankas nesilaiko Architektūros įstatymo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“. Teiginiai, kad pagal abejotinos kokybės kvartalo vystymo vizijos sprendimus galima suorganizuoti gerą architektūrinį konkursą kelia klausimą – ar institucija, taip valdanti jai patikėtą valstybės turtą, turi reikiamą kompetenciją? Dar keisčiau atrodo VĮ Turto bankas naudojama dinaminė viešųjų pirkimų sistema architektūrinėms paslaugoms. O iš esmės – tai yra pirkimas už mažiausią kainą.
Lietuvoje atestuotiems architektams privalu laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, kuris numato, jog architektams neleidžiama dalyvauti konkursuose, kuriuose esminis kriterijus yra mažiausia kaina. Nesilaikymas etikos kodekso atestuotiems architektams užtraukia nuobaudas numatytas Statybos įstatyme. Tad galima teigti, kad VĮ Turto bankas taikomi architektūros paslaugų pirkimo metodai verčia architektus pažeidinėti įstatymus.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje projektuojamų objektų, kurių architektūrinėms idėjoms įvertinti privaloma skelbti projektų konkursus“ nurodyta, kad kontroliuoti, kaip vykdomas šis sprendimas, turi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja. Savivaldybės informacijos apie šio sprendimo vykdymą nėra. Būtų labai naudinga, kad Lietuvos Respublikos specialių tyrimų tarnyba pateiktų antikorupcinio vertinimo išvadą ir apie patvirtintą naują 2022 m. kovo 9 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimą ir apie VĮ Turto bankas veiklą, susijusią su projektavimo paslaugų pirkimais.
Reikšmingų objektų architektūrinių konkursų nauda atrodo yra akivaizdi:
- Konkursui paprastai pateikiami darbai siūlo vieno objekto skirtingus architektūros sprendimus. Konkursai suteikia galimybę išsirinkti iš skirtingų architektūrinių sprendinių optimaliausią variantą, kuris atitiktų visuomenės poreikius.
- Jei konkursas rengiamas laikantis standartinių reglamentų – yra galimybė platų visuomenės ratą informuoti apie planuojamą naujų objektų atsiradimą, įtraukti ją į sprendinių aptarimą ir koreguoti objekto projektavimo užduotį pirminėje stadijoje. Tai pilnai atitinka Orhuso konvencijos nuostatas.
- Galiausiai tai suteikia plačiam architektų ratui pateikti savo idėjas, nevaržomas užsakovų skonio. Verčia architektus tobulėti ir suteikia galimybę rinkoje konkuruoti ne vien tik pasiūlant mažiausią kainą, bet ir kokybiškus sprendinius.
Prielaidas tokiems konkursams atsirasti suteikia Architektūros įstatymas. Konkursų procedūrų organizavimo detalizavimas turėtu būti konstruojamas taip, kad neprieštarautų ankščiau išdėstytiems 3 principams. Šiandien panašu, kad kai kurių valstybinių institucijų veikla orientuota į tai, kad architektūriniai konkursai būtų rengiami labai sudėtingai ir neskaidriai arba jų išviso nebūtu organizuojama.
Arch. Juozas Vaškevičius
Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė, kuri nebūtinai turi sutapti su LAR organizacijos ar atskirų jos narių nuomone. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el. paštu [email protected]. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.
