Architektūra ir technologijos: pastatų aprėdai

Plytų mūras, medinės dailylentės, metalas – tai medžiagos, kuriomis Lietuvoje įprasta dailinti pastatus. Įdomių variacijų galima išvysti apžvelgiant apdailą pastatų, pretendavusių į A. Zavišos apdovanojimą už rekreacinės architektūros pasiekimus: gyvenamojo namo su svečių namu ir kavinės patalpomis „Smilčių vila“ Palangoje, taip pat publikos simpatijas pelniusios vilos „Jūra. Smėlis. Vėjas“  su drožinėtu fasadu Juodkrantėje. Šie pavyzdžiai dar kartą patvirtina – daugelio objektų unikalumą lemia mūsų meistrų talentas, todėl tokie rankų darbo dirbiniai puošia tik nedidelius namus. O ką daryti stambių pastatų kūrėjams, kaip jiems prasimanyti ką nors nauja, kad jų darbas išsiskirtų iš kitų „dėžučių“ gausos?
Sudėtingas geometrines formas, kaip ir darbui imlius sprendimus, neretai atmeta užsakovai – jiems reikia pastato greitai ir kuo įmanoma pigesnio. Vienintelė išeitis, regis, būtų novatoriškos apdailos medžiagos. Deja, jomis puošiamas retas statinys. Ne vieną apdovanojimų autoriams pelniusi „Swedbank“ būstinė Vilniuje – greičiau išimtis nei taisyklė. Tuo tarpu pasaulis atviras naujovėms: aplinkui apstu pavyzdžių, kaip naujos technologijos gimdo originalius pastatus. Dėl skurdoko pasirinkimo Lietuvoje turbūt nieko negalima kaltinti – dažniausiai nenorą išbandyti ir taikyti retas ar brangias fasadų apdailos technologijas lemia maža šalies statybų rinka. Vis dėlto tai netrukdo pasižvalgyti, kas naujo vyksta šioje srityje pasaulyje.

Plytų mūras – naujai

Kolumbijos muziejus Kelne. Arch. P. Zumthoras

Iš esmės statybų rinką naujovės pasiekia dviem keliais: gamintojai eksperimentuoja ir siūlo naujus produktus arba projektuotojai sukuria idėją, kuriai įgyvendinti reikia naujų apdailos medžiagų. Pastarajam variantui būtina viena sąlyga – objektas turi būti gana didelis, kad gamintojai ryžtųsi į gamybą įdiegti naują produktą. Taip nutiko šveicarų architektui P. Zumthorui, kuriant Kolumbijos muziejų Kelne (Vokietija). Specialiai šiam pastatui danų įmonė „Petersen Tegl“ sukūrė naują klinkerinių plytų seriją „Kolumba“. Išskirtinė šios serijos gaminių ypatybė – plytos yra itin ilgos ir plonos (528 mm ilgio, 108 mm pločio ir 37 mm storio). Be to, jos yra rankų darbo, degtos naudojant medžio anglį, o tai suteikia joms besimainantį atspalvį (iš viso galima rinktis iš 17 spalvų variantų ir dar 13 atspalvių, išgaunamų maišant pagrindines spalvas).


Kopenhagos karališkasis teatras. Arch. biuras „Lundgaard & Tranberg Arkitekter“

Šio produkto savitumu pasinaudojo ir kiti kūrėjai, pavyzdžiui, Kopenhagos karališkąjį teatrą projektavę architektai (architektų biuras „Lundgaard & Tranberg Arkitekter“). Tarp istorinių uosto pastatų įkomponuotą statinį su autentiška aplinka, rodos, sieja būtent pilkšvas „Kolumba“ plytų mūras. Dėl itin jautraus susiejimo su aplinka ir medžiagų taurumo jis pelnė RIBA Europos architektūros premiją.

Kompanija „Petersen Tegl“ pagamino dar vieną išskirtinį produktą – platina dengtų klinkerinių plytų partiją. Taip savo svečių namą su galerija panoro papuošti japonų meno kūrinių kolekcionierius T. Obayashis, užsakęs parengti projektą subtilios architektūros kūrimu garsėjančiam japonų architektui T. Ando. Šių plytų forma taip pat netipinė – tai rombo formos dvylikasienis. Dėl unikalios formos danų menininko Olafuro Eliassono sukurtos „Quasi“ plytos gali būti klijuojamos šešiomis skirtingomis pozicijomis. Komplekso vidinio kiemo sienų mūras, sumūrytas iš 7 tūkst. plytų, yra nelygus, todėl dar labiau mirga blizgūs jų paviršiai. Tokie pavyzdžiai puikiai atskleidžia projektuotojų išradingumą ir didžiules gamintojų galimybes.

Polikarbonatinės plokštės – ne vien šiltnamiams

Fasadams apdailinti skirtų metalo gaminių gamintojai rūpinasi, kaip atnaujinti asortimentą. Iš esmės fasadų apdailos medžiagų naujoves galima lyginti su kompiuterių technologijų tobulinimu: tai, kas prieš kelerius metus atrodė neįmanoma ar dėl prastų techninių savybių buvo ne itin patrauklu ir vertė atmesti vienokias ar kitokias medžiagas kaip netinkamas visuomeninės paskirties pastatų statybai, dabar naudojama vis dažniau.


LABAN choreografijos centras Londone. Arch. biuras „Herzog & de Meuron“, kartu su menininku M. Craigu-Martinu

Tokia yra nuo seno prastą vardą turinčių plastikinių gaminių istorija – polikarbonatinės plokštės ilgą laiką buvo tinkamos nebent šiltnamiams ręsti. Šveicarų architektai J. Herzogas ir P. de Meuronas, kartu su menininku M. Craigu-Martinu sukūrę „LABAN“ choreografijos centrą Londone, „kilstelėjo“ šią medžiagą į aukštesnį lygį. Statant centrą, buvo naudojamos vokiečių kompanijos „Rodeca“ specialiai pagamintos 40 mm storio 4 kamerų polikarbonatinės plokštės su oro tarpu PC 2540-4 bicolour. Britų inžinierių kompanija „Arup“ sukūrė technologiją, leidusią nudažyti jas nestandartinėmis spalvomis, kurios keičiasi priklausomai nuo apšvietimo.


Panaudojus 40 mm storio 4 kamerų polikarbonatines plokštes su oro tarpu PC 2540-4 bicolour,fasadas įgavo gylį.

Taigi vidinis fasado sluoksnis nuspalvintas keliomis spalvomis, pradedant purpurine ir baigiant turkio, citrinine, o pro oro tarpą krintanti šviesa paryškina gylio įspūdį. Savo ruožtu polikarbonatinių plokščių technologija taip pat yra toli pažengusi – dabar joms nekenkia ultravioletiniai spinduliai, rūgštiniai lietūs ir pan. Be to, jos saugo patalpas nuo perkaitimo – išorinis plokščių sluoksnis padengtas „HEATBLOC“ danga, kuri iki 60 % sumažina infraraudonųjų spindulių poveikį. Šios plokštės yra patvaresnės už stiklą, atsparios ugniai, todėl jų tarnavimo laikas pailgėjo iki 25–30 metų.

Dekoratyvūs metaliniai fasadai

Mes esame priversti susitaikyti su daugiasluoksnių skardos plokščių fasadais, tad galime tik pavydėti, matydami, kokiomis metalinėmis apdailos medžiagomis dengiami visuomeniniai, pramonės statiniai kitose šalyse.


M. H. de Youngo dailės muziejus San Franciske (JAV). Arch. biuras „Herzog & de Meuron“. Detlef Schobert nuotr.

Štai, pvz., statant M. H. de Youngo dailės muziejų San Franciske (JAV), sukurtą pasaulinio garso architektų biuro „Herzog & de Meuron“ (Bazelis, Šveicarija) specialistų, pastarasis buvo apdailintas vokiečių firmos „KME Germany“ (Osnabriukas, Vokietija) gaminamais variniais lakštais TECU® Classic. 27,3 tūkst. m² ploto muziejaus apdailai panaudota 7,2 tūkst. įvairaus dydžio ir formos varinių lakštų, sveriančių 428 tonas.


Detlef Schobert nuotr.

Maža to, jie buvo dekoruoti 1,5 mln. reljefinių ir perforuotų raštų. Taigi nenuostabu, kad pastato statyba kainavo per 550 mln. litų, tačiau San Francisko dailės muziejaus vadovai ryžosi investuoti tokią sumą, nes suprato, jog pats statinys ilgus metus bus meno vertybė ir trauks lankytojus iš viso pasaulio; kas ir įvyko.
Galimas ir kitas apdailos variantas – fasadai puošiami kelių spalvų ir tipų metaliniais lakštais it juvelyrikos dirbiniai. Tokia sudėtinga technika dailintas Meno idėjų centro Viktorijos koledžas Melburne (Australija). Jį kūrę biuro „Minifie Nixon“ architektai, naudoję „Rimex Metals“ gaminamus ColourTex ® Bronze Mirror elementus, išdėstė vaivorykštės spalvomis žaižaruojantį sudėtingą geometrinį raštą, kurį paįvairino originali plieno apdirbimo technologija Design Imprimo™.
Norint sukurti įsimintiną statinio išvaizdą, kartais užtenka ir vienos rūšies, tačiau unikalios medžiagos, pvz., spalvoto plieno. Būtent toks yra „Studio Daniel Libeskind“ architektų suprojektuotas ir 2008 m. atidarytas Šiuolaikinis žydų muziejus San Franciske (JAV). Šis statinys – istorinio paminklo (19 a. jėgainės) priestatas, it mėlynasis perlas švytintis tarp raudonų plytų mūro pastatų. Naujasis priestatas dengtas kompanijos „Rimex Metals“ sukurtomis plieninėmis plokštėmis ColourTex®, išsiskiriančiomis originaliu paviršiumi – jis šveistas dviem kryptimis dar prieš dažant. Užtat dabar jis žiba tūkstančiais atšvaitų.

Augantis metalinio tinklo prestižas

Lietuvos statytojai ir architektai spėjo įvertinti plieninių tinklelių naudą, tačiau kol kas jais dengiamos nebent evakuacinės lauko laiptinės, laiptų pakopos ir pan. Apdailinti jais visą pastatą – netikėta ir šokiruojanti mintis. Tačiau galimybe stebinti kuo puikiausiai naudojasi kitų šalių projektuotojai.


Plimuto karališkojo teatro naujasis kompleksas. Arch. biuras „Ian Ritchie Architects

Plimuto karališkojo teatro naujasis kompleksas (architektų biuras „Ian Ritchie Architects“) Didžiojoje Britanijoje atrodo išties įspūdingai būtent dėl netikėtos fasadų apdailos – pastatus gaubia tankiai suaustas bronzinis tinklas. Fasadų apdailos elementus gamino dvi kompanijos – „Rubb TM“ (tiekė metalą) ir „Locker Wire Weavers“ (Didžioji Britanija). Specialistai iš 0,30 mm ir 0,40 mm storio vielų pagamino net liūtį atlaikantį tinklą „Waterloo Architectural Wire Mesh“, kurio 1 m² sveria vos 2,66 kg. Ilgainiui žalvarį padengė žalsva ar net auksinė patina, tad nauji korpusai, kuriuose įrengtos teatro dirbtuvės, repeticijų salės, mokymo klasės ir kt., darniai įsilieja į buvusios pramoninės zonos aplinką. Kitos naudotos apdailos medžiagos – taip pat natūralios (akmuo, cinkas), tad metams bėgant jos taip pat apsitrynė, tapo dulsvesnės. Anot architektų, tai „erozijos, laiko ir teatro architektūra“.


Kultūros centras „Maison Folie“. architektų biuras NOX

Metalinius tinklus architektai mėgsta dėl to, kad jie yra lankstūs, taigi iš jų galima greitai suformuoti įmantriausių formų tūrius. Šią plieninių tinklų savybę pritaikė architektų biuro NOX (Roterdamas, Olandija) specialistai, 2004 m. Lilyje (Prancūzija) suprojektavę kultūros centrą „Maison Folie“. Tais metais miestas buvo Europos kultūros sostinė, tad reikėjo milžiniško visus kultūros atstovus vienijančio centro. „Maison Folie“ pastatas, kuriame tilpo parodų salės, menininkų dirbtuvės, teatras, restoranas ir kitos paskirties patalpos, netrukus tapo nauju miesto kultūros simboliu. Ypač dėmesį traukė plastiška jo forma ir apdailai naudotos naujos medžiagos – vokiečių kompanija „GKD-Gebr Kufferath“ specialiai šiam objektui sukūrė naują itin lankstų nerūdijančiojo plieno tinklą Mini Escale.


Sūrių gamykla „Atelier a Torce“ Prancūzijoje. Arch. ir inž. biuras „Batir France“

Daugiau kaip 75 metų patirtį turinti kompanija „GKD-Gebr Kufferath“ inovacijų srityje žengė dar toliau – ėmė gaminti hibridinius tinklus iš plieno ir šviesos diodų (LED). Pirmasis vykęs eksperimentas – 2007 m. kartu su aukštųjų technologijų kompanija „ag4 media facade“ sukurtas unikalus fasadas, kurį projektuojant buvo pritaikyta Illumesh® technologija. Taip buvo papuošta… sūrių gamykla (architektų ir inžinierių biuras „Batir France“). Pastatas, pavadintas „Atelier a Torce“ vardu, pastatytas Normandijoje, Prancūzijoje, prie pat greitkelio, tad reikėjo sukurti tokią fasadų apdailą, kuri būtų akimirksniu atpažįstama, tam visai netiko smulkūs akcentai. Taip gimė idėja administracinės dalies fasadą uždengti plieniniu tinklu, kurį sutemus nudažytų įvairiaspalvė šviesos diodų skleidžiama šviesa (kiekvieno jų spalvą, intensyvumą reguliuoja kompiuterio programa).


Illumesh® technologija dengtas fasadas.

Nors Illumesh® technologija sudėtinga, pastato priežiūra itin paprasta: plieninis tinklas gaminamas iš aukštos markės plieno, tad nereikalauja papildomos apsaugos ar priežiūros, o šviesos diodai įvilkti į specialius profiliuočius, saugančius juos nuo nepalankių oro sąlygų. Visa tai suausta į vieną tinklą, kuriuo galima uždengti didelius plotus. Illumesh® ypač praverčia tada, kai reikia greitai ir paprastomis priemonėmis sukurti dinamišką, patrauklią statinio išvaizdą.
Illumesh® technologija paakino gamintojus toliau tobulinti šį išradimą. Taip gimė visiškai naujas produktas – metalinė fasadų apdailos sistema Mediamesh®, kurią kompanija „GKD-Gebr Kufferath“ sukūrė kartu su „ag4 media facade“ biuro specialistais. Šio produkto kūrėjų novatoriškos idėjos neliko nepastebėtas – Mediamesh® pelnė daugybę apdovanojimų: „Reddot 2008“, „iFAward“, „Industrial Form Design“ ir kt. Iš esmės ji veik nesiskiria nuo Illumesh® technologijos, kadangi gaminant šiuos fasado apdailos elementus taip pat naudojamas nerūdijančiojo plieno tinklas TIGRIS ir šviesos diodai, tik šįsyk viskas suausta dar tankiau ir tampa gigantišku ekranu.


Su apdailos plokštėmis Mediamesh® fasadas virsta milžinišku ekranu.

Proga išbandyti šį išradimą pasitaikė renovuojant Milano rotušę. Kadangi renovacija trunka gana ilgai, o miesto valdžia norėjo išsaugoti vienos svarbiausių miesto vietų patrauklumą, pastato fasadą buvo nutarta uždengti ne įprastais reklamos stendais, o specialiomis apdailos plokštėmis Mediamesh®. Taip mieste buvo sumontuotas milžiniškas (apie 480 m²) ekranas „Urban Screen“. Jis buvo sukonstruotas iš aštuonių Mediamesh® plokščių, kurių kiekviena buvo 16,54 m ilgio ir 3,64 m pločio. Tarp šviesos diodų išlaikytas vienodas intervalas – 5 cm, taigi buvo sumontuotas 194 tūkst. šviesos diodų (vaizdo raiškos pikselių) tinklas. Ši sistema labai patogi: ekrane galima demonstruoti reklamas, televizijos transliacijas ir pan. Svarbu ir tai, kad tiek Illumesh®, tiek Mediamesh® ekranai, kaip ir kiti metaliniai tinklai, neuždengia fasado aklinai, o dieną, išjungus šviesos diodus, pilko tinklo veik nematyti.

Masinanti fasadų tekstilė

Pastatų fasadų apdailai ėmus naudoti tekstilės gaminius, statinių projektavimo ir statybos srityse, galima sakyti, prasidėjo nauja era. Nors pirmą kartą pritaikyti šią medžiagą bandyta jau daugiau nei prieš penkiolika metų, tik palyginti neseniai pastatyti statiniai (sporto ir kultūros arena „Allianz“, koncertų rūmai „Zenith“ ir kt.) lėmė jos populiarumą.


„Allianz“ arena Miunchene. Arch. biuras „Herzog & de Meuron“.

Tekstilės gaminių taikymas architektūroje bene labiausiai paveikė visuomenės nuomonę – privertė atsisakyti stereotipų, nes iš tiesų ši medžiaga yra ekologiška, atspari klimato pokyčiams, be to, yra patvari, ilgai tarnauja, užkerta kelią ugnies plitimui.
Yra įvairių fasadų membranų rūšių, skiriamų pagal tai, kokios cheminės medžiagos buvo naudojamos joms gaminti. Pvz., iš ETFE (metileno tetrafluoretilenas) pagaminta danga gali priminti stiklą, tačiau yra minkšta it pagalvė. ETFE membrana yra peršviečiama, stabdo ugnies plitimą, praleidžia saulės spindulius ir yra ekologiška – perdirbama. Tokio tekstilės gaminio tarnavimo laikas siekia 25–35 metus. Iš PTFE (politetrafluoretileno derva) gaminama itin aukštos kokybės tekstilės danga yra nedegi, be pakitimų eksploatuojama 30–40 metų, jos atsparumas tempimui siekia 40–150 kN/m². Fasadų membranoms gaminti naudojamas ir PVC-PET (vinilo polichloridas ir polietileno tereftalatas). Toks tekstilės gaminys gali būti skaidrus ar pusiau skaidrus. Pastaroji medžiaga labai tinka įvairios formos tūriams formuoti, stabdo ugnies plitimą, atlaiko 60–196 kN/m² tempimą, deja, dangos tarnavimo laikas palyginti trumpas – apie penkiolika metų.


„Allianz“ arenos fasado su ETFE membrana fragmentas.

Iš esmės bet kuri tąsi ir tampri medžiaga gali būti naudojama pastato fasadui uždengti, visos jos yra specialiai sukurtos dengti milžiniškiems plotams, nes yra stiprios, patvarios, atsparios ugniai, lengvos, permatomos ar peršviečiamos, be to, puikiai izoliuoja garsą. Tokios dangos patikimos, joms nekenkia ultravioletiniai spinduliai, rūgštiniai lietūs, sūrus vanduo ar kitos kenksmingos klimato ar aplinkos sąlygos. Dėl išskirtinių fizinių savybių architektūrinės membranos puikiai tinka pripučiamiems statiniams, erdvinėms skulptūroms, jas labai patogu naudoti kaip stogines ar pavėsines, kadangi dėl ypatingo tamprumo jas nesunku sutraukti ar išskleisti (pvz., „GORE-TENARA Architectural Fabrics“ membrana).
Vis dėlto išskirtinė pritaikymo sritis – milžiniškų statinių statyba, pvz., tokių kaip ovalo formos „Allianz“ arena (Miunchenas), kurios didžiulį išorinį fasadą (apie 66 500 m²) sudaro apie 3000 deimanto formos oro pripildytų pagalvėlių, pagamintų iš lengvai perdirbamo metileno tetrafluoretileno (ETFE). Šios arenos projektą parengė garsi šveicarų architektų firma „Herzog + de Meuron“, o specialia danga aptraukė vokiečių kompanija „Covertex“. „Herzog + de Meuron“ biuro architektai suprojektavo ir olimpinį stadioną „Vandens kubas“ Pekine. Plienines stadiono komplekso konstrukcijas nuo lietaus ir sniego saugo vienasluoksnė ETFE danga (40 000 m²).


„Zenith“ koncertų rūmai Prancūzijoje. Arch. biuras „Massimiliano Fuksas Architetto“

Membrana gaubia ir „Zenith“ koncertų rūmų, kuriuos sukūrė italų biuro „Massimiliano Fuksas Architetto“ architektai, fasadus. Jiems uždengti sunaudota apie 12 000 m² ploto kompanijos „Interglas Technologies“ (Didžioji Britanija) gaminamos oranžinės spalvos silikonu dengtos stiklo pluošto membranos „Atex 5000“.


Stiklo pluošto membrana „Atex 5000“praleidžia šviesą.

Svarstant galimybę rinktis fasado membraną ar, pvz., stiklo sieną, reikia turėti galvoje, kad tekstilė taip pat praleidžia šviesą, tačiau sveria vos 1 % galimos stiklo masės, be to, atlaiko 400 kartų daugiau nei sveria pati, geriau nei stiklas izoliuoja garsą, o jos brangumą kompensuoja 24–70 % pigiau kainuojantys montavimo darbai.

Daugybė aptartų pavyzdžių siunčią aiškią žinią projektuotojams ir statytojams – kaip neegzistuoja minties galios ribos, taip ir technologijų galimybės dar nepasiekė ribų. Labai svarbu vienyti jėgas ir drąsiai eksperimentuoti, nes naujos idėjos leidžia atsikratyti unifikuotos aplinkos vaizdo, praturtina mūsų gyvenimą, daro jį patogesnį, kartu padeda tausoti gamtinę aplinką, o to neturėtų nustelbti net estetinės ir techninės inovacijos.

Aida Štelbienė

Gamintojų, architektų biurų arba interneto nuotr.

Panašūs įrašai