Tumas Mazūras. Padėtis su civiline sauga Lietuvoje ir ką galime nuveikti kaip architektai.

Tumas Mazūras, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys

Ketvirtadienis į mūsų gyvenimus atnešė karą. Bombos sproginėja visiškai netoli mūsų, visi suprantame kad sekantį kartą taikiniu galime būti mes. Mus su Ukraina sieja draugiški santykiai, įtemptai stebime didvyrišką ukrainiečių kovą už savo ir nepabijokime šito žodžio – mūsų laisvę, dalinamės naujienomis ir džiaugiamės jų pasiekimais. Džiaugiamės, kad Europos lyderiai galų gale ryžosi padėti Ukrainai ir paskelbė sankcijų paketą, kuris „…ne tik loja, bet ir kandžiojasi…“. Aišku, kariams mūšio lauke reikia ne sankcijų, o žymiai konkretesnių dalykų.

Stebint bėgančių nuo karo žmonių srautą, kaip kaimyninės šalys pasitinka tuos, kurie negali kovoti, kiek visuomenėje kyla pagalbos iniciatyvų, nejučia pagalvoji – o kaip viskas vyktų pas mus? Norisi tikėti, kad mes galėtume taip pat susivienyti, taip pat galėtume duoti atkirtį, bet – ar turėtų kur trauktis tie, kurie negali laikyti ginklo rankose? Suvalkų koridorius būtų pirmutinis atakos objektas agresijos atveju, net jeigu ir pavyktų jį išlaikyti neužimtą – civilių judėjimas Lenkijos kryptimi būtų pavojingas dėl apšaudymo tikimybės, karinės technikos judėjimo. Beginklės automobilių kolonos taptų lengvu taikiniu, aiškinant kad „…ir vėl savi šaudė į savus…“

Priešingai negu ukrainiečiai, kurie pietvakariuose ribojasi su NATO šalimis, gali būti taip, kad mes neturėsime kur judėti. Uostamiestyje į laivus visi norintys netilptų, be to mes ir keltų neturim, o žinant „Vilhelm Gustlof“ istoriją, kurią nuostabiai šiurpiai aprašė G. Grasas romane „Krabo žingsniu“ – ko gero, daugiau šansų išlikti gyvam būtų pasiliekant krante. Todėl karo pavojaus atveju negalintys laikyti ginklo rankoje ar kitaip prisidėti prie ekstremalios situacijos likvidavimo – moterys, vaikai, seneliai – turėtų slėptis slėptuvėse. Klausimas – kur jos, kiek jų yra ir nuo ko mus apsaugos?

Tarybiniais metais, kai tarybinė propaganda gyventojus sistemiškai baugino Amerikos militarizmo šmėkla, kai sistemiškai vykdavo civilinės saugos mokymai, kai inžinierius iš institutų reguliariai imdavo į „zborus“, kai mokyklose buvo dėstomas pradinis karinio parengimo mokymas – civilinės saugos slėptuvių Lietuvoje buvo. Viena žinomesnių – Elektrėnų VRE slėptuvė. Demonstracinėje salėje su įrašais, kur sprogimų ir kaukiančių sirenų fone girdėdavosi žmonių klyksmai ant sienos suprojektuodavo atominį grybą. Vilniečiai žino skaičiavimo mašinų gamyklos slėptuvę, su toli nuo pastato išneštais požeminiais išėjimais ir oro paėmimo šachtomis, kitas vietas. Gyvenamuosiuose rajonuose ties kai kuriais rūsiais buvo užrašai „БОМБОУБЕЖИЩЕ“. Taip, jų buvo, tačiau:

• Slėptuvių mūsų miestuose buvo gerokai mažiau negu gelbėjimosi valčių „Titanike“. Partinei nomenklatūrai būtų užtekę, dar kažkiek būtų tilpę partinio aparato pareigūnų… Gamyklos, ypač karinės, matomai irgi turėjo slėptuvių, kurių butų užtekę daliai darbuotojų. Bet jų tikrai nebūtų užtekę visiems norintiems pasislėpti;
• Kitas problemos aspektas – slėptuvių įranga. Slėptuvėse turi būti autonominė oro tiekimo įranga su filtrais nuo radioaktyvių dulkių, generatoriai energijos tiekimui, kuro talpos, slėptuvėje esantiems žmonėms reikia antklodžių, lovų, vandens, maisto atsargų – viso to, ko su savimi neatsineši. 2003 metais, rekonstruojant vieną Vilniaus gamyklų, dalyvavau „perprojektuojant“ slėptuvę. Po „brandaus socializmo“ joje buvo likę tik tai, ko nebuvo galima išnešti ir parduoti. Požeminiai praėjimai apaugę stalaktitais, dėl prastų medžiagų ir darbo kokybės konstrukcijos pažeistos drėgmės, puvinio, korozijos. Visur matėsi žmonių, sugebančių rasti nakvynę bet kur ir bet kada – sakykim taip – antropogeninės veiklos pėdsakai.

Apibendrinant – realybė buvo priešinga užmanymui. Tas pats variantas kaip ir su NZ (neliečiamomis atsargomis) tarybinėje kariuomenėje – „viskas pavogta seniai iki mūsų“. Benzinas perpiltas į karininkų volgas, kėbulo ir variklio detalės nusukiotos ir parduotos, iš sunkvežimių lingių daromos peilių geležtės, per padangų skyles traukia skersvėjai. Slėptuvių patalpos ir įranga buvo paliktos likimo valiai, kas nebuvo „panaudota pagal paskirtį“ brandaus socializmo epochoje sulaukė dienos šviesos pereinamuoju „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu metalo supirktuvėse, o privatizavus nekilnojamąjį turtą slėptuvėse įrengtos kitos paskirties patalpos arba jos iš viso nugriautos. Neskaitant kelių „elitinių“ pavyzdžių kaip Elektrėnuose ar dar kur nors Lietuvoje.

Ką turime šiandien? Ar kas nors žinote, kur yra artimiausia slėptuvė? Jeigu kažkas žino – ar tai žinoma ir jų šeimų nariams? Lietuvoje gyventojų saugumu turėtų rūpintis Civilinės saugos sistema, kurios subjektai aprašomi. Suvedus paieškos laukelyje „civilinė sauga“ naršyklė pasiūlo:

• Pirmiausia mus nuveda į puslapį www.civsauga.lt, kuriame randame daug informacijos apie tai, kokios gali būti nelaimės, iš ko susideda civilinė sauga – labai daug ir apie viską. Civilinės saugos subjektai yra visos valstybinės institucijos, komitetai ir centrai. Kai už ką nors atsako visi abstrakčiai, nes nėra konkrečiai nurodyta jokia institucija, kyla negera nuojauta, kad už tai neatsako niekas;
• Viena iš šio puslapio meniu temų – „Slėptuvės“, kur nuėję galite pažiūrėti animacinį filmuką apie kolektyvinės apsaugos statinius, paskaityti gerų patarimų, kad slėpdamas galvą smėlyje nuo vilko neapsisaugosi ir panaršyti interaktyvų žemėlapį su parodytais kolektyvinės apsaugos statiniais. Rekomenduotina susirasti kolektyvinės saugos statinį, esnatį arčiausiai jūsų namų ir informuoti apie tai savo šeimos narius;
• Norite detalesnės informacijos? Civilinės saugos puslapis paslaugiai nukreipia jus į www.lt72.lt – čia jau tikrai turėtumėte viską rasti. Jokios abejonės – viskas tas pats, kas civilinės saugos puslapyje: ir filmukas, ir lankstinukas…

Visa šiuose puslapiuose pateikiama informacija yra vertinga, reikalinga ir ją būtina žinoti kiekvienam asmeniškai. Tačiau civilinės saugos priemonių plane daugiausia kalbama apie individualius veiksmus, o kaip kolektyvinės saugos pastatai numatyti antžeminiai pastatai, nuotraukose net pateikta, kaip žmonės apgyvendinami sporto salėse.

Dar yra parašyta apie slėptuves valstybinėse įstaigose – gal jos ten ir yra, tačiau patikrinus Vilniaus slėptuvių žemėlapį visi objektai labiau primena miesto ugdymo įstaigų sąrašą, negu slėptuvių žemėlapį. Tiesa, yra nurodyti 2 rūsiai (T. Ševčenkos g.17 ir Vokiečių g. 6) ir požeminė automobilių aikštelė. Puslapyje minimų slėptuvių vyriausybinėse įstaigose interaktyviame žemėlapyje tiesiog nėra parodyta, todėl klausimas ar miestiečiai galės ten pasislėpti. Nesiimu spręsti, kokio dydžio yra tie keli slėptuvių plane nurodyti rūsiai ir kiek žmonių ten gali tilpti. Kituose Lietuvos miestuose situacija identiška – mokyklos, klubai, darželiai… Kaune kaip slėptuvės nurodytos kelios požeminės perėjos. Gal ir neblogai, tik čia besislepiantys žmonės nebus apsaugoti nei nuo šalčio, nei nuo „kritulių“, nei nuo radioaktyvių dulkių. Tas pats, kaip slėptis po tiltu. Požeminė saugykla Gedimino prospekte gal ir neblogas sprendimas, tačiau jos sandariai neuždarius nuo išorės grės tokie patys pavojai kaip ir požeminėje perėjoje. Tuo tarpu mums reikia slėptuvių, kur turėtume pasislėpti ne nuo vėjo ar nuo lietaus. Sporto salėse tikrai nesijausime saugūs krentant sviediniams ir raketoms.

Visi sekame informaciją iš kovojančios Ukrainos: ten ir ten paskelbtas oro pavojus, bėkit į slėptuves, ten ir ten pastebėti gradai, iš slėptuvių neišeikite…. tai kaip čia yra? Išvažiuoti mes neturim kur, pasislėpti bent kažkiek padoriau mes neturime kur – ir ką tokiu atveju reikės daryti? Žiūrint į visa tai panašu, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Bėgs kas kur gali, o kas neras?

Architektų rūmų Tarybos nuomone architektai ir konstruktoriai, kaip statybos srities specialistai, šioje vietoje galėtų pasiūlyti sprendimą. Mes rengiame pastatų projektus ir žinome jų specifiką, mes žinome kuriuose miestų pastatuose kokio dydžio požeminės dalys numatytos – nes patys rengiame tuos projektus. Mes, pasitelkę konstruktorius, galime pasiūlyti sprendimus kaip tai įgyvendinti. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Suomiai, pradėję investuoti Lietuvoje, buvo nustebę dėl dviejų dalykų: pirma, kad administraciniai pastatai gali būti be automatinių gesinimo sistemų ir antra, kad nėra jokių reikalavimų įrengti slėptuves pastate dirbančių žmonių skaičiui, jiems natūraliai kilo klausimas: „..o tai ką, Lietuva nesiriboja su Rusija?“, arba „negali būti, gal jūs turite kokią nepriklausomą valstybinių slėptuvių sistemą?“ Suomijoje visuose pastatuose, kur pastoviai būna, dirba ar mokosi žmonės turi būti atominės slėptuvės pastate esančiam žmonių skaičiui. Jų įrengimui nustatyti tam tikri reikalavimai, kaip išlyga jos gali būti numatytos požeminėse automobilių saugyklose, tačiau pastato operatorius turi turėti galimybę 2 valandų bėgyje modifikuoti išplanavimą taip, kad dalis patalpos būtų pritaikoma žmonių poreikiams. Su visomis inžinerinėmis sistemomis, lovomis, antklodėmis ir vandens atsargomis kelioms paroms. Techniniai reikalavimai savaime. Ir jie visa tai turi. Tuo tarpu mes iki praeito ketvirtadienio ramiai snaudėme, nes atrodė, kad pasaulis rožinis. Ir klausimas, ar turime pakankamai laiko pasivyti prarastą laiką…

Ką, mūsų manymu, reikėtų daryti? Mūsų miestuose yra daug pastatų su požeminėmis automobilių saugyklomis. Taryba inicijuoja specialistų grupę, kuri išgrynintų, kokie konstrukciniai inžineriniai kriterijai – laikančių konstrukcijų tinklas, pastato konstrukcija, patalpos gylis nuo žemės paviršiaus, grunto storis virš saugyklos denginio, atstumas iki išėjimo, hermetizavimo galimybė – yra gyvybiškai svarbūs slėptuvės įrengimui. Pirmai pradžiai planuojame išleisti rekomendacijų paketą, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir ką reikėtų padaryti, pritaikant požeminę pastato dalį slėptuvei. Tada kviesime visus Rūmų narius jungtis prie šios iniciatyvos ir peržiūrėti savo rengtus projektus atrenkant, kurie pastatai geriausiai tinka slėptuvių įrengimui ir informuoti pastatų užsakovus ar valdytojus. Labai svarbu, kad slėptuvių išdėstymas per visą šalį būtų kuo tolygesnis, todėl kviesime jungtis visus Lietuvos architektus. Taip pat kviesime prie šios iniciatyvos prisijungti civilinės saugos sistemos, PAGD, atsakingus savivaldybės specialistus, kad maksimaliai pagreitinti procesą. Informaciją ir rekomendacijas būtinai reikėtų išplatinti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijoms ir padėti jiems suprasti, kaip teisingai įsirengti slėptuves ten, kur jas tikslinga daryti: rūsiuose, požeminėse saugyklose, požeminiuose kolektoriuose.

Šiuo klausimu planuojame skubiai kreiptis į savivaldybes, į vyriausybę, kad būtų ieškoma galimybių padėti įmonėms, bendrijoms slėptuves įsirengti. Esame numatę paruošti normatyvą, kuris apibrėžtų kaip visuose naujai projektuojamuose pastatuose turėtų būti įrengtos patikimos slėptuvės. Tikėkimės, kad jų niekada neprireiks, nes nebūtų nieko baisiau, kaip graužti nagus ir galvoti apie tai, „…kur mes buvome vakar?…“