Lukas Rekevičius. Kaip grąžinti architektūrą į viešąjį sektorių.



Lukas Rekevičius, architektas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas


Po to, kai parašiau apie legendinį Santariškių naujo korpuso projekto pirkimą, teko daug gilintis, diskutuoti, tartis su įvairiomis šalimis, dalyvaujančiomis projektų viešųjų pirkimų procese.
Po vienos diskusijos išsigrynino tokie gero viešojo projekto pirkimo principai ir tikslai, kuriais noriu pasidalinti:

Pagrindinis gero viešojo pirkimo tikslas:
Nupirkti gerą daiktą už gerą kainą. Tokį daiktą,  kurio konkrečiai reikia.
Tarpinis (labai svarbus) tikslas:
Perkantysis turi matyti ką perka ir žinoti  kaip tai veiks.
Tik taip galime užtikrinti, kad nupirkta bus būtent tai, ko perkančiai organizacijai reikia. Tai liečia ne tik projektus – viską nuo medicininės įrangos iki konsultacinių paslaugų.

Projektų pirkimai būna 3 rūšių:
1. Architektūrinis konkursas
2. Ekonominio naudingumo pirkimas
3. Mažiausios kainos pirkimas
(dar būna projektavimas su ranga, bet šitie verti atskiro aptarimo)

1. Architektūrinis konkursas yra geriausias būdas perkančiai organizacijai išsirinkti maksimaliai tiksliai tai, ko jiems reikia.
Deja, dabar net geriausią architektūrinį pasiūlymą pateikęs ir konkursą laimėjęs architektų biuras negali būti tikras, kad gaus teisę rengti techninį projektą, nes techniniam projektui vykdomos neskelbiamos derybos tarp pirmas 3 vietas laimėjusių biurų, ir laimi, vėlgi, mažiausia kaina.
Tai būtinai reikia panaikinti, tai diskredituoja architektūrinį konkursą apskritai, pažeidžia autorines teises, pažeidžia Statybos įstatymo nuostatą, kad architektai dalyvauja projekte neišskiriant jo etapų (Taip man išsiskaito 24 straipsnio 19 punktas).
Beigi būtina šioje sferoje įgyvendinti LR Architektūros įstatymą ir VISOSE savivaldybių tarybose patvirtinti atvejus, kada architektūrinis konkursas privalomas, sąrašus. Dabar tokį sąrašą turi tik Vilniaus ir Klaipėdos savivaldybės. Galbūt koreguoti LR Architektūros įstatymą ir konkurso privalomumo atvejus apibrėžti ne savivaldos tarybų sprendimuose, o kokiame poįstatyminiame akte, kad galiotų vienodai visoje Lietuvoje?

2. Ekonominio naudingumo pirkimas yra šiek tiek geresnė praktika, nei mažiausios kainos pirkimas. Tačiau tikrai netobula. Iš esmės netobulumas tame, kad perkantieji vis dar nemato, ką perka, nes architektūrinės idėjos nėra pateikiamos. Būna pateikiami rašinėliai apie kitus aspektus – techninius pagrindimus, žalumo reikalavimus, socialinę įtrauktį ir t.t., tačiau galų gale kaip tai atrodo – nėra pateikiama ir žinoma perkančiai organizacijai.
Todėl šis būdas pirkti yra įmanomas ir gal visai neblogas, tačiau reikia tobulinti, ir įvesti 3 rūšių privalomus kriterijus: architektūrinę idėją (50%), techninis/ekologinis/socialinis pagrindimas (30%), kaina (20%). Dar gali atsirasti patirties kriterijus, kuris gali dalintis procentuote su architektūrinės idėjos kriterijumi.
Siūloma proporcija tokia todėl, kad Europinis architektų veiklos etikos kodeksas iš esmės draudžia architektams dalyvauti konkursuose, kur architektūrinė kokybė ar patirtis nėra lemiantis kriterijus.

3. Pirkimas, kurį lemia kaina. Įmanomas ir projektavimo pirkimas tik kainos pagrindu – kaimuose, mažuose miesteliuose, esant ribotam projekto įgyvendinimo laikui ir pan. Tačiau būtina užkardyti nesąžiningą konkurenciją (kai naudojamasi nelegaliomis programomis, mokami juokingi oficialūs atlyginimai), todėl siūlau pereiti ne prie paslaugų teikėjo parinkimo pagal mažiausią kainą, o pagal artumą pasiūlytų kainų vidurkiui. Nes tikėtina, kad tokia kaina bus pati pagrįsčiausia.
Kitas metodas – jei regionuose perkamas mažesnio objekto projektas – pirkti tik projektinius pasiūlymus apklausos būdu, apklausiant pasitikėjimą ir gerą portfolio turinčius vietinius architektus. Tuomet negailint laiko ir jėgų tuos projektinius pasiūlymus išminkyti, išdiskutuoti, aptarti su visuomene. Ir tuomet jau pirkti TP rengimą, privalomai nurodant, kad laimėjusi įmonė turės samdyti architektūrinei daliai projektuoti projektinius pasiūlymus parengusi autorių kolektyvą, kurių kainodara būtų apribota rekomendaciniame kainininke nurodomų metodikų. Tai padėtų palaikyti architektūrinį regionų gyvybingumą, nes šiai dienai yra rajonų centrų, kur nėra nei vieno aktyviau veikiančio vietinio architektų biuro, nes juos žudo mažiausios kainos ekvilibristai su excel formato architektūros projektais.

Labai svarbus aspektas – patirties kriterijus. Juo tikrai būdavo piktnaudžiaujama (kai prašoma labai specifinių apyvartų labai konkrečioje srityje per labai specifinį laikotarpį – tas atvejis kai sąlygos pritaikytos tarsi vienam tiekėjui), arba būna atvejų, kai perdėm liberalizuojama, ir iš esmės nėra reikalaujama jokios patirties ar jokių specialistų (kaip nutiko garsiai nuskambėjusiu Santariškių atveju).
Būtina apsibrėžti kažkokias aiškias taisykles dėl patirties reikalavimų. Mano siūlymas – projektuotojų pateikiami darbų portfolio, o perkanti organizacija jiems įvertinti pasitelkia nepriklausomus ekspertus, kurie balais įvertina įgyvendintų darbų architektūrinius ir inžinerinius aspektus. Ekspertais galėtų pagelbėti LAR, nes mes turime demokratiškai išrinktus ekspertų sąrašus penkiuose regionuose (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio), turbūt analogiškai galėtų inžineriniam įvertinimui prisidėti ir Statybos Inžinierių Sąjunga.
Tokios mintys, kurių bent dalis jei pavirstų kūnu Seimo pavasario sesijoje, kur bus aptariami LR Viešųjų Pirkimo Įstatymo pakeitimai – tai būtų didžiulis postūmis architektūros kokybės raidai.

Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el. paštu info@architekturumai.lt. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.

Panašūs įrašai