Kęstutis Pempė. Dėl Architektūros cecho ateities
Istoriškai jau prieškaryje į Lietuvos architektų sąjungą būrėsi pilietiški, valstybiškai mąstantys architektai, architektai -inžinieriai. Telkėsi veikti kartu, kurdami gražesnę Lietuvą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsikūrė LAS ir bandė apimti visą profesinę problematiką- architektūros kūrybą, kokybę, įstatymus, reglamentus ir pan. Tačiau kaip visuomeninė organizacija, neturėjo galių rimtesnei įtakai, daugeliu aspektų buvo tiesiogiai priklausoma nuo Aplinkos ministerijos, kitų valstybinių institucijų.
Visuomeniniais pagrindais veikianti ir neturinti įstatymo suteiktų teisių, visuomeninė organizacija LAS ilgainiui galėjo tik ginčytis tarpusavyje ir teisintis ko nepadariusi.
Lygiagrečiai – vyko azartiškas vis skaitlingesnis jaunų architektų ruošimas aukštosiose mokyklose. Ekonomika deja neaugo ir neauga taip sparčiai. Profesija devalvuota, o ciniško verslo ir dempingo neatlaikiusi architektų bendruomenė tik „prisitaiko“ prie vis atsinaujinančių iššūkių, neranda orios vietos visuomenėje.
Rimtesnės profesinės savivaldos idėja tarp projektuojančių architektų brendo seniai.
Pradžioje su grupe aktyviai projektuojančių kolegų įkūrėme projektuojančių architektų bendriją – PAB. Atrodė, kad projektuojantys tarsi netelpa LAS rėmuose. LAS vadovai buvo tikrai nepatenkinti, nesuprato kam to reikia, na o mes, tuo metu jauni ir energingi, nesupratome kad LAS vienija ne tik projektuojančius, bet ir administracinį darbą dirbančius, pačius jauniausius pradedančius bei senjorus.
Tuo metu, 90-aisiais, PAB buvo mūsų galvose tarsi LAR sukūrimo prielaida.
Lietuvos Architektų Rūmus įkurti tikrai buvo sunku. Pasipriešinimo būta ne tik iš valstybinių institucijų, bet ir iš pačių kolegų tarpo, taip ir nesupratusių galimos vieningos architektų cecho stiprybės. Kuriant rėmėmės Europine patirtimi, kitų šalių praktika, Europos architektų tarybos vadovų tiesiogine parama. Įkurta atskiru Seimo įstatymu, LAR tapo tokia vienintele Lietuvoje vienijančia profesionaliai dirbančius architektus savivaldos organizacija.
Deja LAR veiklos pradžia buvo ne tokia kokios tikėjomės. Seimas priimdamas įstatymą, paskutiniu momentu neleido įteisinti įstatyme visuotinės narystės, todėl keliasdešimt sąmoningų pilietiškų architektų tapo organizacijos nariais, o kiti naudojosi rūmais pasyviai, abejingai stebėdami.
Tuo laikotarpiu LAR buvo savivaldos iliuzija. Juk negali būti moteris pusiau nėščia. Ji – arba nėščia, arba ne. Taip ir su savivalda.
Tai kodėl savivalda mums svarbu?
Esant visuotinei narystei, išrinkti vadovauti organizacijos vadovai, ekspertai sprendžiantys ir atestavimo klausimus, gauna VISŲ narių įgaliojimus. Ne savanoriškos dalelės, bet VISŲ. Nėra laisvės be atsakomybės ir negali būti savivaldos be narystės.
Ačiū Dievui, bet po dešimtmečio nuo LAR įkūrimo visuotinė narystė įvyko.
Įvyko didele dalimi dėl išaugusios projektuojančių architektų profesinės brandos ir pilietiškos, pasiaukojančiai dirbusios LAR Pirmininkės pastangų.
Bet vėl nerimas…
Šiuo metu, dabartiniai valdantieji ar tik neužsimojo naikinti profesines savivaldas. ( kol kas minimos dvi- odontologų ir architektų). Tai labai pavojinga , sovietinę centralizacijos politiką primenantys ketinimai. Žinoma, stipri savivalda nepatinka ministerijoms, savivaldybėms, net stambesniems verslo atstovams, nes…reikia su profesine savivalda skaitytis, ne tik išklausyti , bet dažnai įvertinti bendruomenės nuomonę. Savivalda tramdo ir pačius profesinių teisės aktų, standartų, etikos taisyklių negerbiančius organizacijos narius, nekorektiškiausius kolegas, todėl ne visiems patinka.
Kreipiuosi į Jus LAR vadovai, Tarybos nariai, žinomi ir pripažinti architektai- parodykite savo demokratinėje visuomenėje išsiugdytą pilietiškumą, imkitės konkrečių žingsnių stiprinant LAR. Reikia stabdyti valdančiųjų klastingus planus ryžtingai veikiant. LAR suvažiavimas galėtų priimti reikiamus nutarimus, o įgalioti asmenys aktyviai dirbti LR Seime, LR Vyriausybėje. Svarbu atvirai visuomenę informuoti apie norą nepaisyti visuomeninio intereso.
Dar apie dvi architektus vienijančias organizacijas LAS ir LAR.
Suprantama, kyla klausimų, kam jos reikalingos dvi? Iš tiesų- jos ne dvi, nes jos skirtingos. Ir jos ABI KARTU REIKALINGOS. Tiesiog nemažai tų pačių kolegų buriasi abiejose organizacijose. (Yra ir daugiau visuomeninių organizacijų, kuriose dalyvauja architektai).
Vis netyla klausimas dėl LAS – gal jos nereikia? Viską juk sprendžia rūmai? Tikrai kai kurios funkcijos dubliuojasi. Pavyzdžiui – architektūrinės tarybos. Ir ten ir ten. Nors svarstyti turėtų skirtingus dalykus. Architektūrinės meninės kūrybos estetiniai, subjektyvūs gražu-negražu svarstymai turėtų TRADICIŠKAI vykti LAS ir likti atviri visuomenei. Nes juk LAS – visuomeninė architektų, meno kūrėjų organizacija.
Rūmams derėtų rūpintis priežastimis, kaip ir kodėl atsiranda negeros, neteisingos sprendimų pasekmės ir nedubliuoti LAS svarstymų. Juk rūmai ( ne LAS) turi teisę teikti įstatymų pataisas, keisti ir tobulinti įstatyminę architektūros kūrybos bazę, tikrinti ir kelti profesionalų kvalifikaciją, stabdyti ir net atimti išduotus atestatus.
Daugybę metų esu „atidavęs“ profesinei visuomeninei veiklai, dabar keletą metų esu atsitraukęs nuo visuomeninių organizacijų veiklos, tarsi „iš šono“ stebiu jų veiklą. Pastebiu nesusikalbėjimą, o gal ir geranoriškos, kolegiškos diskusijos stoką nuoširdžiai ieškant ir surandant bendrus, VISIEMS ARCHITEKTAMS BEI VISUOMENEI svarbius sprendimus. Prisipažinkime, dažniausiai mūsų „aktyvumas“ pasireiškia kartą per metus, kai vyksta metinė konferencija, ar suvažiavimas. Tada „liejasi“ pasiūlymai, pamokymai kaip gyventi, kritika dar ką nors veikiantiems kitų labui, negailestingi vertinimai ir dažnai kerštingi balsavimai.. deja. Kasdieniniame gyvenime- spengianti tyla ir bendras liberaliai vienijantis abejingumas.
Turime stiprinti profesinę savivaldą, nepasiduoti įvairių pesimistinių ir pseudoliberalių idėjų skleidėjams. Visada buvo užslėpto antivalstybinio veikimo atvejų ir architektų organizacijose, pamąstykite apie tai. Turiu galvoje įvairių „smulkesnių“ ar „stambesnių“ alternatyvių organizacijų veikimą, stambiojo kapitalo įmonių paslapčiomis atstovavimą ir kt. ‚veikėjus“, sąmoningai menkinančius LAR ir LAS.
Baigiant pastebėjimus-
Nėra geresnio sprendimo už profesinę visuotinai atstovaujamą savivaldą.
Čia kaip su šalies Nepriklausomybe, negana iškovoti, dar sunkiau išsaugoti.
Vardan atvirumo visuomenei, vardan architektūros meno, turime saugoti ir puoselėti ir LAR ir LAS, jau vien dėl A.ir V. Nasvyčių, V.Čekanausko, J.Šeiboko, A.Sprindžio, J.Vaškevičiaus, G.Ramunio, G.Baravyko, G.Telksnio, E.Chlomausko atminimo, vardan tokių kaip V.Dičius, A.Mačiulis, L.Vaitys, ir daugelis kitų, kurie tikėjo ir tiki bendra architektūros dvasia, architektūros organizacijų prasminga veikla.
Noriu tuo tikėti ir Jums VISIEMS to linkiu.
senjoras Kęstutis Pempė
Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu [email protected]. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.
