Architektūros centras – auksinis šansas pašto rūmams
Kauno centrinio pašto rūmų krizė, besitęsianti kelerius metus, gali tapti pozityviu proveržiu, ypač naudingu nacionalinei architektūrai.
Vakar Seimo kultūros komitete nuskambėjo aiški politinė valia Vilniaus, Klaipėdos ir ypač Kauno pašto rūmuose, atsižvelgiant į jų simbolinę reikšmę didiesiems miestams ir architektūrinę vertę, išsaugoti visuomeninę funkciją.
Architektų rūmai, solidariai su Architektų sąjunga, Architektūros fondu, Architekto G.Baravyko fondu, Tarptautiniu Kauno Architektūros festivaliu ir kitais, pasirašė kreipimąsi į valstybės Prezidentą, Premjerą ir kitus vadovaujančius asmenis, kad nebereikalinguose AB „Lietuvos paštui“ rūmuose Laisvės alėjoje būtų įkurtas Lietuvos Architektūros Centras.
2006-aisiais uždarius Lietuvos Architektūros muziejų, (patalpos Šv. Mykolo bažnyčioje grąžintos tikintiesiems) Lietuva tapo vienintele valstybe Europos sąjungoje, neturinčia nei architektūros muziejaus, nei architektūros centro.
Centrinis paštas – vienas iš svarbiausių tarpukario laikotarpio Kauno reprezentacinių statinių. Kartu tai reikšmingiausias įdomaus funkcinio tipo pastatas. Pašto statybos pradžia sietina su 1930-aisiais.
Lietuvos Architektūros Centrui, įsteigtam architekto Felikso Vizbaro Pašto rūmuose (1931 m.) neabejotiną pridėtinę vertę suteiktų architektūrinis pastato pripažinimas tarptautiniu mastu: rūmams Europos komisija yra suteikusi „Eurpos paveldo ženklą“, Lietuvos vyriausybė – nacionalinio kultūros paminklo statusą (u.k. 1133), o rūmų aprobavimo UNESCO Paveldo sąraše procesas kaip tik vyksta šiuo metu.
Taigi, kultūrinė-architektūrinė-politinė sinergija šiuo atveju yra tikėtina labiau nei bet kada!
Lietuvos architektūros centras turėtų tapti vieta, kurioje koncentruotą, sistemišką Lietuvos architektūros informaciją bei medžiagą rastų ir architektas, ir tyrinėtojas, ir eilinis gyventojas, moksleivis ar turistas.
LAC taip pat taptų procesu, generuojančiu architektūros pažinimą ir įsitraukimą bei mezgančiu dialogus ir diskusijas tarp architektūrą kuriančių profesionalų bei suinteresuotos visuomenės.
Architektų rūmai įsitikinę, kad, siekiant šių tikslų, valstybei yra būtinas įrankis nacionalinei Architektūros politikai įgyvendinti – architektūros kūrinius dokumentuojant, kaupiant, saugojant, tyrinėjant bei supažindinant su jais visuomenę ir užsienio svečius.
Taigi, šią svarbią misiją ir atliks valstybės įsteigtas Lietuvos Architektūros Centras.
Ši institucija, siekiant įgyvendinti gerovės valstybės modelį, taptų solidžia jungtimi tarp architektūros kūrėjų ir visuomenės bei tarp istorinės ir šiuolaikinės architektūros, o taip pat atliktų lemtingą vaidmenį, ugdant visuomenės architektūrinį raštingumą ir pasitikėjimą nacionaline architektūra.
Šiai misijai nuostabiai tiktų Kauno centrinio pašto rūmai, iš kurių bendrovė “Lietuvos paštas” išsikelia, kaip netinkamų pašto funkcijai vykdyti.
Pasaulinės reikšmės architektūros vietoženklis taptų Lietuvos architektūros centru, sujungdamas turinį ir formą tarptautinio lygio darnoje.
Verta prisiminti, kad Pašto rūmai architekto F.Vizbaro ir buvo projektuoti kaip viena svarbiausių Lietuvos valstybės ikonų. Tuo metu, dar neįsibėgėjus pasaulinei ekonominei krizei, projektuotas statinys pasižymi ne tik modernizmo bei „tautinio stiliaus“ elementų derme, tačiau ir gana prabangiu interjeru (pašto statyba kainavo apie 1 500 000 Lt, dar 250 000 Lt išleista papuošimams ir įrenginiams (Kančienė, J. Kauno centrinis paštas. Arkitektas, 1996, nr. 4, p. 72.)).
Nepaisant dekoratyviojo aspekto, tuometinė visuomenė pastatą laikė „moderniškos“ statybos etalonu. Daugiaaukštis (5 a. ir rūsys), su modernias liftais, erdvia operacijų sale, patogiomis darbo sąlygomis (darbuotojams buvo įrengti netgi dušai), 1935 m. pagrindiniame fasade įmontuotu elektriniu laikrodžiu, statinys tapo vienu svarbiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų. Įdomu pastebėti, kad prie centrinio pašto suformuoti laiptai ir šiandien išliko svarbiu urbanistinės traukos tašku. Tad pašto rūmuose itin glaudžiai susipina moderniosios architektūros idėjos ir tuo metu gyvos mintys apie „tautinį stilių“. Tai vienas organiškiausių šių dviejų tarpukario architektūros idėjinių variklių – modernumo ir tautiškumo – derinys.
Belieka tikėtis, kad Lietuvos vadovai išgirs kolektyvinį architektų kreipimąsi ir architektūros menas, lygiaverčiai su kitais menais, įgys teisę turėti savo Namus – Lietuvos architektūros centrą.
Dalis informacijos iš http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/64.
Nuotrauka: Darius Petrulis
