„XX a. Lietuvos architektūra“ – internete
Lietuvos architektų rūmai suorganizavo didelio susidomėjimo ir puikių atgarsių sulaukusį keturių internetinių seminarų ciklą „XX a. Lietuvos architektūra“. Šių seminarų, o taip pat kitų Rūmų renginių įrašus galima rasti Rūmų „Youtube“ kanale.
Lietuvos kultūros tarybos finansuoti seminarai, skirti ne tik kvalifikaciją norintiems tobulinti architektams, bet ir plačiajai visuomenei, leido pagilinti žinias Lietuvos architektūros istorijoje. Pirmąjame seminare – „Tarpukario Lietuvos architektūra“ – architektūros istorikas ir tyrėjas dr. Vaidas Petrulis (Architektūros-urbanistikos tyrimų centras, KTU) pristatė tiek pastaraisiais metais garsinamą šio laikotarpio Kauno miesto, tiek mažesniųjų Lietuvos miestelių architektūrą. Pasak jo, Lietuvos tarpukario architektūra – reikšmingas materialusis liudijimas apie Pirmosios Lietuvos Respublikos tapsmą. Gausios iliustraicjos paliudijo, kad šis palikimas — daugialypė modernėjančios visuomenės išraiška, kurioje susipynė įvairūs funkciniai, idėjiniai bei estetiniai sluoksniai.
Antrąjį seminarą tema „Postmodernizmas Lietuvos architektūroje – idėjos, raiška, vertinimas“ vedė architektas, VGTU doktorantas Martynas Mankus. Lektorius savo pranešime nagrinėjo postmodernizmo architektūros Lietuvoje XX a. 8-10 deš. atsiradimo aplinkybes, idėjų sklaidą ir raišką, jų įtaką šiuolaikinei architektūrai ir vertės perspektyvas. Jo manymu, nesenos diskusijos profesinėje ir viešojoje erdvėje dėl postmodernizmo architektūros objektų išsaugojimo rodo bendresnį susidomėjimą XX a. II pusės architektūros palikimu. Pasak M. Mankaus, bendras šių diskusijų vektorius būtų apibrėžtos architektūrinės raiškos vertė, o vertės klausimas neatskiriamas nuo konkretaus istorinio laikotarpio, dominavusių idėjų ir jų priežasčių, platesnio sociokultūrinio konteksto.
Trečiajame seminare „Moderniosios architektūros paveldas: iššūkiai ir galimybės“ architektūros istorikė ir tyrėja, VU prof. dr. Marija Drėmaitė atsigręžė į itin skausmingus klausimus. Pasak jos, nors žvelgiant į moderniosios architektūros vertinimą ir apsaugą šiuolaikinėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad LR kultūros vertybių registre išties yra nemažai šio laikotarpio objektų, tačiau, kalbant apie jų verčių identifikavimą ir perteikimą visuomenei, susiduriama su dideliu informacijos trūkumu. Taip yra todėl, nes oficialioje paveldosaugoje nėra šio paveldo interpretacinio diskurso, o praktikoje kyla medžiagiškumo ir estetinio vertinimo problemos. Siekiant išsiaiškinti, kodėl moderniosios architektūros pastatai ir kompleksai yra (turi ar galėtų būti) saugomi ir kaip, seminare buvo nagrinėjamos šios temos: moderniosios architektūros paveldo raida, problematika ir praktika, moderniosios architektūros vertinimo ir apsaugos problematika Lietuvoje, socialistinio modernizmo palikimas, vėlyvojo modernizmo, brutalizmo ir postmodernizmo architektūros apsaugos tendencijos.
Seminarų ciklą pabaigė prof. hum. m. dr. Rasos Čepaitienės (Lietuvos istorijos institutas) parengtas seminaras apie sovietinį Lietuvos architektūros laikotarpį. Seminare „Sovietinės architektūros semantika: stalininis socrealizmas ir socmodernizmas“ buvo aptariama „socrealistinės“ architektūros kilmė, šio koncepto prasminis turinys, pateikiami ir aptariami šio stiliaus pavyzdžiai iš buvusios SSRS respublikų bei lietuviški atvejai. Taip pat analizuotos postalininėje SSRS besiformavusios architektūrinės ir urbanistinės tendencijos, aptartos chruščiovinių socialinių reformų prielaidos bei įtaka socmoderniosios architektūros ir statybos nuostatų formavimuisi, nagrinėti svarbiausi šio stiliaus atributai ir pavyzdžiai iš buvusių SSRS respublikų ir Lietuvos.
