Linas Tuleikis. Pykčio architektūra

Linas Tuleikis, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys

PYKČIO ARCHITEKTŪRA

Paskutinį vasario ketvirtadienį, tuo pat metu, kai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje Lietuvos žmonės rinkosi protestuoti prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, viename miestelyje ramiai vyko Regioninės architektų tarybos (RAT) posėdis, svarstantis vieną projektą miesto centre. Tame  posėdyje teko sudalyvauti ir šių eilučių autoriui. Neskirsiu daug dėmesio pačiam projektui, kiek norėčiau pakalbėti apie mūsų pačių laikysenas ir nuostatas projektų svarstymo metu.

Ir šios mano išsakytos mintys kalbės ne vien apie šį konkretų atvejį, bet apie simptomatišką tendenciją, kuri daugiau ar mažiau dažnai išsprūsta daugelyje svarstymų, tad ir skaitančiųjų prašau žvelgti plačiau.

Reiktų informuoti, kad šis RAT posėdis vyko ne pačių projekto autorių, bet visuomenės iniciatyva. Kaip pasimatė iš projekto pristatymo ir atsakymų į klausimus, projekto autoriai buvo gana nustebę, kad jiems čia dabar reikia projektą pristatinėti ekspertų tarybai. Tam tikra prasme jie buvo teisūs – ir ką čia bepristatinėti: yra sklypas, atitraukei nuo sklypo ribų antžemį po 3 m, požemį po 1m ir turi pastatą, kurį tereikia prikišti tinkamu kiekiu kvadratų ir štai jums puikus daugiabutis. Visa tai apibrėžei užstatymo zona ir štai jums puikus “detaliakas”, įteisinantis tokį racionalų sprendimą.

Įdomu, kaip buvo grindžiami šie projekto sprendiniai. Pradžioje buvo kalbama apie išieškotas sprendinio kryptis, tartum atsiliepiančias į kvartale esančias kelias skersas istorines užstatymo linijas. Tačiau išieškotomis kryptimis, realiai, buvo pavadintas sklypo ribų atkartojimas pastatu, kas sufleruotų, kad tai ne projekto autorių “išieškotas sprendimas”, bet kažkada žemės matininko užduotos kryptys. Autorių gana kruopščiai atliktoje istorinėje analitinėje medžiagoje matosi koks buvo šio sklypo istorinis užstatymas – kelių tūrių, juos galais blokuojant prie gretimame sklype esančio namo ugniasienės, tad buvo sunku suprasti, kodėl šio projekto autoriai nekreipia dėmesio į savo pačių atliktą tyrimą ir elgiasi priešingai.

Bet įdomiausia buvo išgirsti autorių paaiškinimus, kodėl jie pasirinko tokį sprendimą – taigi, ano sklypo savininkai neduos sutikimo blokuotis prie jų ugniasienės. Reikia pastebėti, kad toje ugniasienėje neatsirado jokių langų ir ji liko būti tikra ugniasiene. Paklausius autorių, ar jie kreipėsi su tokiu prašymu į kaimynus, buvo paaiškinta, kad užsakovas juos informavo, kad jis kreipėsi ir, kadangi iš jo buvo paprašyta parodyti, kas per projektas blokuosis prie tos ugniasienės, jis nusprendė neturėti jokių reikalų su tais kaimynais ir atsitraukti nuo ugniasienės, kaip numato įstatymai, kad tik nereikėtų gauti jokių sutikimų. Puiku – projekto autoriai puolė uoliai vykdyti šį kliento norą nebendrauti su kaimynais…

Galima būtų karčiai nuryti šią autorių poziciją, bet, pasirodo, ji nėra tokia vieniša. Šios tarybos pirmininkui tai tapo labai tvirtu argumentu ir jis audringai pritarė tokiai autorių laikysenai, kaip savaime suprantamai – taigi niekada niekas neduoda sutikimo,  visada nenori, kad šalia ką nors kas nors statytų – orakuliškai dėstė architektas-profesionalas. Atrodė, kad jis pilnai pateisina kolegų tokį elgesį, nebandyti kontaktuoti su kaimynais ir nebandyti suvesti savo užsakovo su kaimynais, kad kažkaip būtų prieita sprendimo, labiausiai tinkančio šiai situacijai. Liūdniausia, kad tokia pirmininkaujančio nuomonė buvo palaikoma ir kai kurių kitų architektų-profesionalų.

Norėjau save įžnybti, kad atsibusčiau iš šio košmariško sapno – nesiruošiau aš dalyvauti Putino posėdyje pripažįstant separatistines respublikas, bet staiga atsidūriau panašiame…

Man bandant aiškinti, kad keista girdėti tokius nekalbėjimosi pateisinimus tuo metu, kai visa Europa plyšta nuo raginimų architektūrą plačiai aptarinėti su visuomene, kai sprendinių derinimas su kaimynais yra normali praktika visuose civilizuotuose kraštuose ir kai NT kompanijos išsivysčiusiose šalyse plėtros interesų derinimui skiria dideles lėšas, kad kompensuotų galimus trečiųjų asmenų sąlygų pablogėjimus. Keista matyti gausiai pritariančius, jog normalu reikalus spręsti iš jėgos pozicijų, nesikalbant, o ieškant plyšių tarp įstatymo eilučių vardan NT verslo plano gausesnio įgyvendinimo ir neatsižvelgiant į esamų gyventojų poreikius. Mano susirūpinimas pirmininkaujančio buvo priimtas vienareikšmiai – įdomu, kieno iš kaimynų interesus atstovauja taip kalbantis?

Prieš posėdį aš pasirašiau, kad projektą svarstysiu nešališkai, tad labai keista, kai mano rūpestis architektūros kokybe kažkieno priimamas kaip šališkumas.

Suprantama, kad sprendinių derinimas su kaimynais ir, ypač, kai jie seniai gyvenantys šioje teritorijoje yra sudėtinga ir, kartais, varginanti projektavimo paslaugos dalis. Neretai ji gali pareikalauti iš mūsų daugiau pastangų nei pats projektinių sprendimų parengimas.

Visa tai vertinant ir buvo parengti Aplinkos ministerijos rekomendaciniai projektavimo kainų skaičiavimai, prieinami kiekvienam architektui ir kiekvienam statytojui.

Nenuostabu, kad kolegos, kurie nei iš tolo nesilaiko šių kainų rekomendacijų ir susitaria atlikti darbus ženkliai mažesnėmis lėšomis, nei jų reikia tokiai paslaugai kokybiškai atlikti ieško būdų kaip nedaryti kažkurių reikalingų darbų, arba kaip neprimokėti samdytiems specialistams. Jie patys pasirenka tokį slidų kelią, tad sunku suprasti, kodėl reiktų juos užjausti ir jiems kelti mažesnius reikalavimus ir atlaidžiau vertinti jų architektūrinius sprendimus. Tačiau, mūsų ekspertų tarybose neretai tokie išvargti projektų sprendiniai susilaukia krūvos užtarėjų – “reikia pasakyti kažką gero apie projektą”, “nereikia kritikuoti, nes tai autoriaus kūryba”, “nereikia apie projektą kalbėti nemandagiais žodžiais” (nemandagiais žodžiais čia vadinami tiesūs sprendinių vertės įvardinimai), “reikia gerbti autoriaus sumanymą”, …

Gerbti autoriaus sumanymą, kai pats autorius negerbia nei tos vietos, nei konteksto, nei kolegų, dirbusių čia prieš jį, nei gyvenančių šioje vietoje?

Kai architektas savo sprendiniais griauna viso kvartalo struktūrą, kelia grėsmę kaimynų gyvenimo kokybei, – ir tada “reikia gerbti autoriaus sumanymą”?

Atleiskite, gyvename tokiu laikotarpiu, kad nejučiomis lenda aktualijų analogijos – gal tada kažkam kils noras siūlyti gerbti ir Putino sumanymą Ukrainos atžvilgiu?..

Ar tik man vienam atrodo, kad čia kažkas ne taip?

Garsiai išsakydamas savo nuomonę dėl architektų įsišaknijusių žalingų įpročių neabejoju, kad susilauksiu pastabų iš kolegų dėl neva neetiško mano elgesio. Juk pas mus nieko tokio daryti nusižengimą, bet apie tai viešai pasakyti – yra nedovanotinas akibrokštas. Kas bus, jei visi pradės kalbėti garsiai, kas ką mato – jokios tvarkos, kažkokia neleistina demokratija…

Kai kurie kolegos neabejotinai pasijus įžeisti – nes juk yra jau labai įžūlu, kai kažkas komentuoja mano elgesį – tegul geriau žiūri savęs ir netrukdo man daryti, kas naudinga man, – aš juk jam netrukdau. Ar kas man atsakys – kodėl tas putinizmas toks gajus mumyse (ar musyse)? Ir kada mes nustosime būti postsovietais ir panorėsime sugrįžti vėl būti europiečiais?

Kolegos, ar jums neatrodo, kad mes elgiamės kaip voverės rate? Norėdami žūtbūt gauti užsakymą, mes pamindami savo orumą imamės projektuoti už sriubos bliūdelį ir tada jau bandome įtilpti į tuos ribotus kaštus, prievartaudami save, savo šeimą, savo bendradarbius ir samdytus specialistus, įkalbinėdami kažką išspausti už tuos grašius ir taip kankindamiesi užsiauginame pyktį ant visų, kurie yra šalia šio mūsų projekto – ant sklypo kaimynų, ant ekspertų tarybos, kuri gali paprašyti parodyti projektą, ant derinančių institucijų, nes dėl lėšų ar laiko stygiaus tame projekte yra krūvos spragų ir jas mes pridenginėjame savo iškalbinigumu arba postalio susitarimais.

Kaip iš to voverės rato išsivaduoti?

Labai paprasta ir kartu labai sunku – reikia pradėti gerbti save ir kitus – imti už darbą atlygį, adekvatų užduoties kokybiškam išpildymui, juolab, kai tai mus įpareigoja ir architekto profesinė etika:

3.2  Visi architektūros paslaugų teikėjai imasi tik tokio su savo profesija susijusio darbo, kuriuo jie gali parodyti, kad turi reikiamų žinių ir sugebėjimų (vadovaujantis Kvalifikacijų direktyva 2005/36/EC), taip pat (jei reikia), kad už konkrečią paslaugą sutartas atlyginimas įgalina ar įgalins apsirūpinti pakankamais finansiniais ir techniniais ištekliais, leidžiančiais įvykdyti savo įsipareigojimus klientams.

Šis įpareigojimas galioja ir tuomet, kai architektūros paslaugų teikėjas, klientas ar bet kuris esamas ar būsimas vartotojas samdo konsultantus asmeniškai ar savo vardu. Bet koks architektūros paslaugų teikėjo samdomas konsultantas turi būti kvalifikuotas specialistas, įgijęs reikiamą išsilavinimą, turintis praktinio darbo patirties ar patirties konkrečiose srityse.

Gal ir yra daug būdų, kaip pakelti Architektūros kokybę Lietuvoje, tačiau bent kažkurį turime bandyti. Mes šio būdo dar neišbandome – gal grįžtume į Europą?

 

Post Scriptum
2022-ųjų Europos Kultūros Sostinė Kaunas pasipuošė šūkiu rusų kalba.
Jei kas mano, kad tai nepadoru, – tas nesupranta prie kokio bedugnės krašto stovi 2022-ųjų Europa. Toks asmuo yra susipainiojęs kompromisuose ir savo vertybių skalę taip išmuilinęs, kad ji arti išnykimo.
Vienu gražiausių dalykų išlieka Atviras Žodis, nes jis šiandien yra TIESA ir DORA.

 

Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu info@architekturumai.lt. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.

 

Panašūs įrašai