Linas Tuleikis. Daiva Veličkaitė – geriausia, kas galėjo nutikti architektų bendruomenei


Linas Tuleikis, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys 

Ne, tai nėra asmens kultas. Ir tai nėra gražbyliaujanti kompensacija žmogui, kuriuo mes atsikratome. Tai tik mano mintys apie asmenį, kurį mačiau dirbantį organizacijai, bandant pakelti architektų savivertę ir pažadinti mumyse norą gilintis į architektūros politiką ir imtis patiems spręsti reikalus, nepaliekant visko NT verslo diktatui. Nepretenduoju į Tarybos aprobuotą poziciją, tai tik vieno neabejingo architekto mintys.

Visada stebiuosi, kaip mūsų architektų bendruomenei, turinčiai tiek daug išmintingų, kūrybingų ir profesijai pasiaukojančių žmonių, susibūrus į organizaciją gaunasi tik didelis „Š“. Ne, ne tai ką jūs pagalvojote, bet „šnipštas“. Jei kas nepamenate pasakos, kur kalvis iš didelio geležies gabalo bandė nukalti gerą daiktą, bet vis kaitaliojo sumanymą, kol visa geležis susikalė iki mažo gabaliuko, kuris karštas panardintas į vandenį išleido tik garsą „šnipšt“. Taip dažnai atrodo mūsų kolektyvinė veikla.

Todėl Daivos Veličkaitės atėjimas prie organizacijos vairo ne tik žadėjo konkrečias permainas, bet realizavo daugybę esminių pokyčių Architektų rūmus paversdamas visuotine organizacija, formuojančia svarią nuomonę Lietuvos architektūrinių įvykių lauke. Daivos moralinės nuostatos ir pagarba teisei neleido formuotis privilegijuotiesiems organizacijoje, įtvirtino skaidrios veiklos ir visų narių vienodų teisių principus. Jos vadovavimas organizacijai sužadino viltį, kad architektūros pagrindinė protekcija bus jos kokybė, bet ne architekto žinomumas, jo pažintys, ar jo gebėjimas suderinti tai, ko kiti nesugeba. Žinoma, kad tai negalėjo patikti visiems, tad prasidėjo veiksmai tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Kad mūsų šalies visuomenėje nemažai yra tokių, kuriems paranku, kai architektas yra aklas jų sumanymų vykdytojas, surandantis spragas įstatymuose ar normatyvuose, kad pastatyti daugiau, nei vieta priima, tai nėra naujiena. Tačiau, kad patys architektai eitų prieš tuos, kurie kovoja už vienodas darbo sąlygas, už architektūrinę kokybę, tai nustebino. Per kelis LAR veikimo metus išryškėjo organizacijos kai kurių valdymo organų narių nesusitaikymas su Daivos Veličkaitės siūlomais skaidrumo, atvirumo bei teisėto veikimo principais. Tad atsirado krūvos įvairių asmeninių priežasčių nesutikti su Daiva Veličkaite, – kam nepatiko, kad ji moteris, kam – kad ji teisininkė, kam nepatiko kaip ji pirmininkauja posėdžiams, kai kam nepatiko jos reiklumas. Kai kas negalėjo susitaikyti su tuo, kad ir garbūs architektai turi organizacijoje elgtis, kaip eiliniai… Dauguma mūsų turėjo šimtus smulkių priežasčių nemėgti Daivos Veličkaitės. Nemėgti taip smarkiai, kad mums ne tokie svarbūs taptų anksčiau mūsų pačių deklaruoti organizacijos tikslai. O kai srutos prasigraužia vienoje vietoje, jos pradeda tekėti jau plačia srove…

Norisi tikėti, kad tas Daivos įdirbis neišnyks be pėdsako, norisi tikėti, kad jis jau pasiekė daugelio architektų sielas ir mes niekada nebenorėsime sugrįžti prie protekcionistinės architektūros valdymo sistemos, bet darysime viską vardan aukščiausios kokybės architektūros, pasiektos nepamynus profesinės etikos.

Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu migle@architekturumai.lt. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.

Panašūs įrašai