„Apgaulė nėra žmonių yda. Tai jų egzistavimo būdas.“ Ričardas Gavelis
Lietuva buvo žinoma jau prieš 1000 metų, Vilnius minimas nuo XII a., nuo 1323 m. – kaip sostinė. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras įkūrė Vilniaus universitetą, 1801 m. baigta katedros rekonstrukcija, suformuota aikštė, gretutinių gatvių tinklas. Mūsų laikais atkasti ir ištirti Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) rūsiai, pastatyti paminklai Lietuvos karaliui Mindaugui, Vilniaus įkūrėjui, didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
Ko dar pasigedo ir kaip nusprendė papildyti Lietuvos istoriją naujais kūriniais šių laikų vadovai?
Lietuvos architektų sąjunga niekuomet nepritarė Valdovų rūmų atstatymui, kadangi atstatyti istorines architektūros vertybes neįmanoma nei fiziškai, nei metafiziškai, nebent tik išsaugoti jų materialiąją dalį. Paskutinį kartą oficialią LAS nuomonę šiuo klausimu 2001 m. liepos 26 d. Lietuvos ministrų tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo A. K. Brazauskas, išdėstė LAS tarybos ir pirmininko įgaliotas prof. Algimantas Mačiulis. Atsakyta, kad Valdovų rūmų atstatymas yra politinis sprendimas ir diskusijos tuo baigiamos…
Valdovų rūmų statyba veik baigta. Ką ji davė bent jau architektūros ir jos paveldo aspektais?
1. Po Katedros atstatymo per 200 metų susiklosčiusi aikštės ir jos prieigų istorinė planinė erdvinė struktūra iš esmės suardyta.
2. Naujas statinys vizualiai „išjungė“ Gedimino kalną su pilimi – vieną pagrindinių (tiek istoriniu, tiek erdviniu aspektu) Katedros aikštės formančių.
3. Sugriauta L.Gucevičiaus pagrindinė idėja statyti Katedrą (kaip ir Rotušę) atviroje erdvėje, apžvelgiamą iš visų tuo metu esančių ir planuojamų gatvių.
4. Valdovų rūmai tiek vizualiai, tiek fiziškai išskyrė du svarbiausius išlikusius istorinius Lietuvos valstybingumo simbolius – Gedimino pilį ir Katedrą.
Lygiagrečiai iškilo nemažai klausimų:
1. Kodėl atstatomi Valdovų rūmai, iš esmės neturint jokios rimtos ikonografinės medžiagos, remiantis keliais piešiniais, kuriuos dailininkas piešė taip, kaip jam atrodė, architektai projektavo fasadus pagal tuos piešinius – jau kaip jiems atrodė, o apie patalpų išplanavimą ir interjerus (išskyrus kelis fragmentus) nebuvo veik jokios medžiagos.
2. Kam statomi nauji Valdovų rūmai, kai dalies Valdovų palaikai ilsisi Arkikatedros požemiuose?
3. Kodėl Valdovų rūmų autentiškos rūsių liekanos slepiamos nuo visuomenės?
Tokie klausimai nuolat man kyla ir dabar, atsidūrus Katedros aikštėje.
Ar įmanoma atkurti istoriją?
Mokslo ir technikos dėka žmogus sukuria savo aplinką – žmoniškąjį pasaulį, o ne vien prisitaiko prie gamtinės aplinkos kaip kiti Žemės gyvūnai. Deja, tai liečia tik materialiąją aplinkos dalį, suteikti jai metafizinę reikšmę technika nepajėgi, pavyzdys – Valdovų rūmų atkūrimas.
Tikėti, kad tai – atkūrimas, neįmanoma: 200 m. nejudintame plyname lauke, neturint ikonografinės medžiagos, ant išlikusių rūsių iš šiuolaikinių statybos ir apdailos medžiagų pastatytas naujas pastatas, apvilktas istorinių architektūros formų dekoru ir pavadintas Valdovų rūmais. Pastatas, kuris su išlikusiais rūsiais neturi jokio ryšio – nei fizinio, nei vizualinio (apart to, kad tiesiai į autentiškas liekanas buvo sukalti pamatų poliai).
Didžiausias paradoksas – autentiški istoriniai rūsiai panaudojami buitinėms patalpoms, aptarnaujančioms statomus naujus rūmus: rūbinėms, tualetams ir kitoms pagalbinėms patalpoms. (Dar prieš statybas teko dalyvauti renginyje anuo metu atkastuose rūsiuose, tinkami žodžiai ištarti toje erdvėje įgijo tikrąją prasmę). Luvre toks terminalas įkurdintas kieme, kad nereikėtų rekonstruoti pačių rūmų, o pas mus atvirkščiai – jis įrengtas vienintelėje išlikusioje autentiškoje Valdovų rūmų dalyje, rūsiuose, tad po atkūrimo pamatų liekanos tapo vienu iš naujųjų rūmų eksponatų.
Postmodernizmo skėtis
Kad tai – Valdovų rūmų atkūrimas, netikėjo ir patys projektuotojai: ne tik neoficialiai, bet ir viešoje erdvėje buvo pareiškimų, kad projektuojamas ir statomas išlikusių Žemutinės pilies rūsių gaubtas, architektūrinė fantazija užsakovo nurodyta Valdovų rūmų atstatymo tema.
Tai nėra originalu, panašūs atvejai ypač būdingi JAV, į kurias naujakuriai, jausdami nostalgiją buvusiai tėvynei, kartu su papročiais perkelia ir supratimą apie architektūrą; ne išimtis ir mūsų tautiečiai emigrantai, ne tik gyvenantys užsienyje, bet ir grįžę į tėvynę (pvz., J. Petraičio rūmų statyba Kosčiuskos g. Vilniuje).
Pagal idėją Valdovų rūmams artima Italijos aikštė Naujajame Orleane, JAV (autorius Charlesas Moore‘as) – viena ryškiausių postmodernizmo pavyzdžių, tapusi mėgstamiausia italų bendruomenės sueigų vieta, turistų traukos centru.
Ironija ir citavimas, dekoratyvumas, nerūdijančio plieno detalės, paauksavimai Italijos aikštėje lygia greta regimi ir Valdovų rūmuose: jų šiuolaikinės konstrukcijos, apvilktos istorinių architektūrinių formų dekoru, papuoštos butaforiniais židiniais, dekoratyviais skliautais, iš Europos antikvariatų surinktais bric a brac meno kūriniais ir baldais.
Charlesas Jencksas, postmodernizmo teoretikas ir praktikas, savarankiškose postmodernizmo kryptyse išskiria įvairius istorizmo atspalvius, įskaitant ir tiesioginę retrospekciją, padidėjusias regionines, neovernakuliarines tendencijas: kontekstualizmą kaip vietinės aplinkos „užskaitymą“, erdvinių sprendimų daugiareikšmiškumą, programinį eklektizmą. Postmodernizmą išreiškia dviprasmiškumas ir ironija, pakeltas jausmingumas ir asociatyvumas, simbolizmas ir istorizmas, plastiškumas ir puošybiškumas, ornamentiškumas.
Postmodernizmas – skėtis, po kuriuo slepiasi įvairiareikšmiai ir įvairiaspalviai reiškiniai, dažnai net konfliktuojantys tarpusavyje. Funkcinis ir konstruktyvinis architektūros pagrindimas sąmoningai aukojamas išraiškos, reikšmingumo, istorinio ženklumo interesams.
Svarbiausia postmodernistinio diskurso forma – koliažas.
Charakteringas postmodernistinės architektūros bruožas – retrospektyvumas. Be abejo, ji orientuota į vidurinius visuomenės sluoksnius su jų konservatyviais užsakymais, skoniais ir pasirinkimais, nemažą rolę lošia ir augantis visuomenės dėmesys kultūros paveldui.
Drįstu tvirtinti, kad postmodernistiniai sprendimai sąmoningai ar nesąmoningai buvo užprogramuoti jau pačioje pradžioje, paskelbus Valdovų rūmų atstatymą politiniu sprendimu, atsisakius eksponuoti autentiškus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rūsius ir nutarus tiesiai ant jų atstatyti Valdovų rūmus.
Politinis Valdovų rūmų atstatymo sprendimas atrišo rankas improvizacijai ir atsakomybės nebuvimui. Daugumą Ch. Jenkso minimų postmodernizmui būdingų požymių rasime ne tik pačiame pastate, bet ir viso Valdovų rūmų atkūrimo eigoje. Demonstruojamas iškreiptas kontekstualizmas – dviejų skirtingų istorinių laikotarpių ekspozicija viename kadre, per du šimtmečius susiformavusios istorinės urbanistinės realybės ignoravimas, Valdovų rūmų Katedrai primesta konfrontacija, pagaliau vieninteliuose rūsiuose, kur dar buvo išlikusios autentiškos liekanos, įrengtas lankytojų aptarnavimo terminalas.
Nesibaigia tai ir dabar, ieškant racionalių naujo pastato panaudojimo variantų. Susidaro įspūdis, kad projektuotojai pavargo nuo interjero sprendimų paieškos, entuziastai – nuo blaškymosi po Europos antikvariatus dairantis galimų eksponatų, valdžia – nuo nesibaigiančių pinigų kaulijimo, statybininkai – nuo nesibaigiančių statybų, o rūmų šeimininkai – nuo galvosūkio, kam ir kaip juos naudoti. Laukiama, kada Lietuva pirmininkaus Europos Tarybai, tačiau žinant kokie techniniai, technologiniai, funkciniai reikalavimai keliami XXI amžiaus pastatams, kuriuose vyksta tarptautiniai renginiai, Valdovų rūmuose įmanomos nebent svečių priėmimo iškilmės.
„Valdovų rūmai – neistorinio mąstymo ir kultūrinio avantiūrizmo pavyzdys“, – šį taiklų apibūdinimą radau internete, tik nepamenu autoriaus. Deja, priėmus politinį sprendimą, mąstymai dažniausiai baigiasi, prasideda jo realizacija. Todėl Valdovų rūmų statybą greičiau priskirčiau savavališkų statybų Valstybės saugomoje teritorijoje kategorijai.
Vytautas Dičius
LAR nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnio autoriaus nuomone.
