Architektūra karštai

Ką dar galima pasakyti šia tema, kas nebūtų girdėta. Tokia pirma mintis kyla, išgirdus žodžius: žalioji architektūra. Turbūt nėra labiau įgrisusio, visų nuvalkioto termino nei šis. Net tie, kurie sąmoningai vengia šios temos, užklausti pradės vardinti svarbiausius gamtinei aplinkai draugiškos architektūros postulatus. Tarp pirmųjų: atsinaujinantys energijos šaltiniai, veik nulinės emisijos namai ir t. t., ir pan.
Todėl šia tema džiugina kiekviena, kad ir pati beprotiškiausia idėja, jei ji iš tiesų originali. Ko jau ko, bet plagijavimo prancūzų architektui Francoisui Roche‘ui tikrai neprikiši. Jo mintys – kaip ir pati architektūra – šviežios, pačią architektūros kūrimo sampratą verčiančios aukštyn kojom.

F. Roche‘as dėstė ir dėsto įvairių šalių: JAV, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Austrijos ir kt. aukštosiose mokylose, šiuo metu reziduoja – atlieka tyrimus ir dėsto – Kolumbijos universitete Niujorke (JAV), „R&Sie(n)“ surengė ne vieną plataus atgarsio susilaukusią parodą (Tate modernaus meno centre Londone, Mori meno muziejuje Tokijuje ar Pompidu centre Paryžiuje), ne vienerius metus dalyvavo Venecijos bienalėje, tiek atstovaudamas Prancūziją, tiek kaip individualus kūrėjas. Kolektyvo idėjinis šviežumas neliko nepastebėtas – biuro projektai pristatyti pasauliui įvairiuose leidiniuose architektūros tema, išleistos septynios jų darbų monografijos: „Pagadintas klimatas“ (Spoiled Climate), „Iškraipyti biotopai“ (Corrupted Biotopes) ir kitos.

F. Roche‘o, 1989 m. kartu su kolegomis Stéphanie Lavaux ir Jeanu Navarro Paryžiuje įkūrusio architektūros biurą „R&Sie(n)“, kūrybinės ištakos – poreikis iš principo keisti įprastą miestų plėtrą, patį statybų procesą, nes ligšioliniai metodai nebespėja su dabartiniais tempais: reikia naujos formos miestų, kur gyvenimas tekėtų harmoningiau, nei tai vyksta dabar. Reikia pripažinti, prancūzai užsibrėžę vieną ambicingiausių tikslų – sukurti naujos kartos architektūros kalbą. Jos esmė - gyva architektūra; architektūra, kuri gali keistis: „Pastatas yra procesas, o ne baigtinis objektas“, - sako jie.

  Pasakodami apie savo projektus, jaunieji kūrėjai naudoja žodžius „hibridas“, „geometrinės mutacijos“, „hiperlokalumas“, „genetika“ ir panašiai. Jų architektūra nėra vien organiška, nes technologijos joje vaidina svarbų vaidmenį. Be to, joje persipina žmogiškasis ir gamtinis faktoriai. Jie kritikuoja žmonių agresyvų elgesį su aplinka, bet nėra moralistai: atsidūręs naujoje terpėje, „R&Sie(n)“ kolektyvas stengiasi ne pažeisti esamą struktūrą, o sklandžiai įsiterpti į ją, net iš taršalų gaunant naudą (tarkim, sukurti namą, ryjantį dulkes). Puikiai įvaldę kompiuterinio projektavimo programas, architektai kalba ir apie miestų „programas“. Jau skrajojančia fraze tapo F. Roche‘o žodžiai: „Šiuolaikiniai miestai suformuoti pagal „PC Windows“ operacinę sistemą, be galimybės pasiekti programavimo šerdį. Tad ar įmanoma perkonfigūruoti urbanistines struktūras taip, kad jos imtų reaguoti į žmogiškąjį faktorių?“ Ir patys bando rasti naujus kelius...

2007 m. pietų Prancūzijos vietovėje šalia Nimo pasaulį išvydo alternatyva įprastiems vasarnamiams, sukurta F. Roche‘o, S. Lavaux, J. Navarro ir N. Greeno. Šį statinį teisingiausia būtų vadinti „žmogatinkliu“. Architektai drąsiau nėrė į fantazijos gelmes ir nunėrė namą iš...

...polipropileno tinklo, nusižiūrėję idėją iš voratinklio. Labirintas gamtoje. Artėjama prie visiškos žmogaus darinio ir gamtos asimiliacijos.

Truputį primena fantastinius romanus: namas, kurį iš visų pusių supa medžiai ir krūmai, pamažu augantys ir pagaliau praryjantys žmonių statinį su visais jo šeimininkais.

Tai – procesas. Bet kartu ir dviejų aukštų, keturių įėjimų, 350 m² ploto namas, plačiomis – 7 metrų pločio – nustumiamomis durimis „prijungtas“ prie 2000 m² ploto išorinio labirinto-tinklo.

Ir pats labirintas užpildytas poilsio zonomis: šalia svetainės įsikūrusi plati terasa, o iš virtuvės pusės glaudžiasi 15 metrų ilgio ir 7 metrų pločio baseinas. Tai – dirbtinis organizmas, kuriame ribos tarp žmogaus kūrinio, gamtos, o ir paties žmogaus tarsi išblunka ir nebelieka objekto – subjekto, daikto – aplinkos supriešinimo.

„R&Sie(n)“ architektūra nėra vien organiška – technologijos joje vaidina taip pat svarbų vaidmenį. Be to, joje persipina žmogiškasis ir gamtinis veiksniai: aplinkos tausojimas, atsinaujinantys energijos šaltiniai, bei viso to įtaka žmogaus, visuomenės moralei – aktualios temos, nuolatos pasitaikančios kolektyvo projektuose.

2006-2007 m. naujos architektūros šaukliai suprojektavo mišrios paskirties apie 2000 m2 ploto statinį Heyri vietovėje, esančioje Pietų Korėjoje netoli šalies sienos su Šiaurės Korėja. Teritorija glaudžiasi prie demilitarizuotos zonos ir bendrai saugomos teritorijos. Aplinka „pakišo“ objekto architektūrinę idėją, kurią perteikia pats pavadinimas „Jie sušaudė mane“.

Naujam architektūrinio objekto tipui įvardinti reikalingas naujas pavadinimas. Nes tai – ne namas ar pastatas. Net statiniu jį galima vadinti su išlyga, mat objektas labiau primena bunkerį, tačiau – itin erdvų, akytą bunkerį, kuriame telpa ne tik gyvenamasis būstas, bet ir šokių centras, parduotuvė, restoranas, vaikų muziejus. Bio-techno-morfiškas darinys, susiformavęs po žeme ir pro plačias „kulkų“ suvarpytas angas kvėpuojantis pasaulio dulkėmis. Todėl „užkasto“ kalvoje būsto su išore jungiančių kanalų – „kulkų trajektorijų“ įėjimo ir išlėkimo angos tarsi nuo karščio išsilydžiusiais kraštais išsiskleidžia plačiai ir minkštai. Visos jos išklotos nerūdijančiu plienu ir įstiklintos. Tokį namą sudėtingiau nupiešti, nei jame gyventi.

Plastiškos jo formos visiškai atitinka žmogaus kūno aptakumą ar judesių minkštumą. Natūralios šviesos taip pat pakanka: atsispindėdama nuo blizgaus metalo paviršiaus, ji pasklis po visą vidų.

Dar viena įdomi projekto detalė – architektų sumanytas būdas apšildyti namą: nusižiūrėję į vietos gyvensenos ypatumus, jie namo šilumos izoliaciją nutarė daryti iš biomasės – žolės ir lapų masės.

Tik ją rinks ir prie namo gabens bei ant jo paviršiaus klos ne vietos moterys, tįsdamos sunkius nešulius ant nugaros, o specialiai tam sukonstruoti vabalus primenantys robotai, jiems nutiestais bėgiais važinėjantys į miško gilumą ir atgal. Taip žmogaus sukurta technika ir toliau pastoviai „augins“ namą, rūpinsis jo izoliacija. Kaip sako F. Roche‘as, paliekamos praviros durys tęsti jų pradėtai istorijai.

Stiklo tema „R&Sie(n)“ architektūroje taip pat skamba naujais akordais. 2006 m. Orleano regiono šiuolaikinio meno fondas (Fonds Regional d'Art Contemporain, FRAC), nusprendė pastatyti 5000 m2 ploto Eksperimentinės architektūros muziejų. Techniškai sudėtingą projektą kūrė nemenkas būrys specialistų: idėjos generatoriams architektams F. Roche, S. Lavaux, J. Navarro talkino menininkas P. Huyghe, baldų dizaineris M. Lehanneuras, robotą sukonstravo S. Henrichas; prie projekto kūrimo prisidėjo ir fasadų konstruktorius N. Greenas, muziejaus ekspertė A. Barak, „Sibat“ kūrė viso pastato konstrukcijas, programuotoja J. Blervaque „išvertė“ meninį nuolat augančio statinio scenarijų į kompiuterinę kalbą, o jaunieji A. Römeris, A. Vidal, D. F. Florezas, G. Robillardas padėjo idėjas išguldyti brėžiniuose ir pagaminti maketą.

Architektūros eksperimentatoriai savo projektą pavadino „Olzweg“ – žodžiu, keliančiu asociacijų su vokiečių filosofo M. Heideggerio vartotu „Holzweg“, kelio, vedančio į niekur, terminu. Tik šis, atvirkščiai, žymi kelią į kažkur, tarsi rodytų išeitį žmonijai, patekusiai į vartotojiškos „civilizacijos“ pinkles. Šis projektas gyvai iliustruoja „mašinizmo“ pradą Francois‘o kūryboje: priestato koncepcijos esmė yra pats save kuriantis statinys, prisitaikantis prie permainingų žmonių poreikių.

Norėdami sumažinti šio projekto įgyvendinimo sąmatą, projekto autoriai pagalbon pasitelkė stambiausio Prancūzijos stiklo gamintojo – „Saint Gobain“ korporacijos – stiklo perdirbimo departamentą. „Statiniui pastatyti reikės 2 mln. stiklo vamzdelių, pagamintų iš 4 mln. butelių, – apibendrina atliktus skaičiavimus architektai. – Mes pasiūlėme panaudoti 10 % regione perdirbamo stiklo kiekio (20 000 tonų per metus), surenkamų sąmoningų orleaniečių, rūšiuojančių savo atliekas, dėka.“ Taip šio objekto įgyvendinime suskamba ir aplinkos tausojimo tema.

Bene didžiausia projekto atrakcija – 12 metrų aukščio robotas, kuris ir statytų amorfiškąjį priestatą – blokelis po blokelio guldytų perdirbto stiklo vamzdelius, taip formuodamas eksperimentinės architektūros priestatą. Ir net jo veiksmus galima įvairiai programuoti: jis gali veikti nuosekliai, o galima pasirikti ir padriką procesą, kurio metu robotas „augintų“ neprognozuojamos formos statinį.

Savo darbais prancūzų architektai ragina mus atsikratyti dogmatizmo, griežtų rėmų – palikti tik numanomą idėją, ir net šiandien taip garbinamai technologijai patikėti ne tikslius veiksmus, bet palikti erdvės kūrybiniams netikėtumams.
 

Architektūrologė Aida Štelbienė

Už suteiktą medžiagą dėkojame „R&Sie(n)“
 

Komentarai