Architektūra karštai

„Tekantys sodai“ (Flowing gardens) (www.groundlab.com nuotr.)

„Miestai neturi būti urbanistų traktuojami it meno kūriniai.“
Jane Jacobs

Landšaftinis urbanizmas (Landscape Urbanism) – naujoji teritorijų planuotojų mantra ar eilinis, nelabai vykęs bandymas, nuo savo ištakų skaičiuojantis jau penkioliktus metus? Talino architektūros bienalės (TAB) pagrindine tema buvęs landšaftinis urbanizmas organizatorių pristatytas veik kaip panacėja nuo ligšiolinei chaotiškai, aplinkai ardantį poveikį darančiai miestų plėtrai: „Mūsų viltis, kad landšaftinis urbanizmas yra trečiasis kelias, kuris galbūt padėtų išspręsti urbanistinio planavimo problemas, ką padaryti ligšiolinis planavimas nebepajėgus dėl pernelyg greitos kaitos, spartaus vystimosi ir ryškios dinamikos.“

Trečiuoju keliu, pasak TAB rengėjų, vadintinas naujas urbanistikos hibridas, apjungiantis urbanistines strategijas, landšafto ekologiją ir architektūrą. Tai ir yra landšaftinio urbanizmo mintis – daugiau dėmesio skirti gamtinėms struktūroms, jas analizuojant ir atitinkamai „perprogramuojant“. Anot šalininkų, būtent taip galima įžengti į naują urbanistinės plėtros erą.

Po išklausytų pranešimų susidarė įspūdis, kad kol šis takelis (landšaftinis urbanizmas) virs bent jau magistraliniu keliu, reikės nemažai padirbėti, jei išvis tai įmanoma. Ne vienas pastebėjo, kad net tarp kviestinių svečių buvusi bene vienintelė tikra šios teritorijų planavimo pakraipos apologetė Didžiosios Britanijos Architektų sąjungos Landšaftinio urbanizmo mokyklos (AA Landscape Urbanism) direktorė Eva Castro, kartu su savimi atgabenusi šios mokyklos absolventų diplominių darbų, darytų kartu su GroundLab, parodą, neįtikinamai reprezentavo naująją urbanistikos pakraipą.

AA Landscape Urbanism absolventų diplominiai darbai iš parodos. http://aa-landscape-urbanism.blogspot.com/

Pirmas įspūdis – tai iš tiesų naujas kelias, tikrų tikriausia naujoji urbanistika, grįsta sudėtingais skaičiavimais (ne veltui darbų aiškinamuosiuose raštuose sutinkami terminai „planimetrija“, „topografiniai lygiai“ ir pan.). Vis dėlto išvydus galutinį rezultatą, kyla pagrįstos abejonės: jis kažkodėl stebėtinai primena dekonstruktyvistų darbus – juk negali skirtingų vietovių skaičiavimai, atlikta analizė lemti sutartinai panašų rezultatą, panašią architektūrinę raišką?

Juolab žiūrovams pateikiamas gražus, bet įmantrus grafinis piešinys nelabai įtikina, kad toks teritorijos planas gali būti pritaikytas žmonėms. Žinoma, landšaftinio urbanizmo šalinininkai gali oponuoti, sakydami, jog žmogus ir taip per daug pakenkė aplinkai, dabar atėjo metas žmonijai prisitaikyti prie gamtos ir kaip sraunus vanduo teka kalnų rėvomis, taip ir žmonės turi „tekėti“... Tačiau juk žmogus laisva, mąstanti būtybė, galinti pasirinkti, kur jai eiti, o ne grynoji materija it vanduo. Perdėm autokratiškai atrodo naujo teritorijų planavimo kelio beieškančiųjų kūrėjų primestas vienkryptis infrastruktūros tinklas, stebinantis savo neracionalumu.

E. Castro su bendraautoriais iš GroundLab, PlasmaStudio ir kt. biurų bei kolegomis iš Pekino miškininkystės universiteto 2009- 2011 m. sukurtas Tarptautinio sodininkystės parodos Kinijoje, užėmusios 37 ha teritoriją, projektas „Tekantys sodai“ (Flowing gardens) savo gigantomanija turbūt imponuoja autokratiškai Kinijos valdžiai (www.groundlab.com nuotr.).

Priekaištauti landšaftinio urbanizmo apologetams galima ir dėl to, kad menka nauda gamtinei aplinkai iš to, kad tiksliai suskaičiuojamos ir pagal esamą reljefą sudalinamos plokštumos – paviršiaus linkius atkartojantis takų raštas vargu ar yra taupesnis ir darantis mažesnė žalą nei tiesus kelias.

Pasidomėjus giliau, galima aptikti, kad ir architektūros pasaulio pripažintas urbanistinio planavimo autoritetas Michaelis Mehaffy abejoja šio urbanistinio kelio kaip „pasaulio gelbėtojo“ role. Jis akcentuoja esminius landšaftinio urbanizmo trūkumus: landšaftinis urbanizmas nesukuria tikros teritorijų planavimo alternatyvos, nesiūlo urbanizuotų vietovių logiškos restruktūrizacijos, nesprendžia monopolių infrastruktūrinių problemų, o tik skleidžia „žaliąją“ filosofiją, kuria „žaliuosius buferius“, tuo skatinant  miestą dar labiau drykti į visas puses (tai lemia landšaftinio urbanizmo propaguojamas struktūros atvirumas pokyčiams, visada paliekant galimybę tolesnei plėtrai). Trumpai tariant, šio urbanistikos pakraipos atstovai dabartiniams sprendimams užvelka žalią rūbą. M. Mehaffy pagrįstai kaltina juos LĖKŠTUMU. Pastarojo neišsigina ir patys landšaftinio urbanizmo šalininkai, taip apibrėžiantys šią planavimo tendenciją: „Tai – suvokimas, kad svarbiausia miesto planavimo dalis yra ne pastatų dėliojimas, bet natūralus landšaftas, ant kurio stovi šie statiniai.“

Tiesa, negalima nesutikti, kad per TAB simpoziumą rodyti kai kurių architektų projektai ar jų realizacijos yra įdomios, patrauklios šviežiais sprendimais. Dvidešimt metų kraštovaizdžio architekto veikla užsiimantis švedas Johanas Paju (www.paju.se) išsiskyrė brandžiu, skambiais žodžiais neapkaišytu požiūriu: „Yra svarbu vienu ir tuo pačiu metu dirbti su skirtingais masteliais ir kurti skirtingose vietovėse.“ Jis skatino įsiklausyti į aplinką, jei įmanoma, nedaryti nieko papildomai arba – jei neišvengiama – daryti vos truputį. Tokiu būdu sukuriami jautrūs, tikrai kontekstualūs darbai. Bet tai – dažno architekto naudojamas metodas, todėl vargu ar gali būti J. Paju projektai vienareikšmiškai priskirti landšaftiniam urbanizmui.

Kiti kolegos – pavyzdžiui,  jaunas architektas iš Suomijos Antti Lehto (www.serum.fi) –  kalbėjo apie įvairius būdus, kaip galima interpretuoti užduotį ir dirbti su konkrečiu užsakymu, stavilizuojant vietos pusiausvyrą (Balance). Tam jie pasitelkia vietovės prisiminimus (panašiai kaip kolektyvinę atmintį), atsižvelgia į laiko tėkmę, vietovės unikalius bruožus ir pan. Tačiau jie dar tik ieškojimų kely, neturi išgrynintos projektavimo metodikos, o ir tvirtos savo kūrybos filosofijos. Savo patirtimi grįstomis įžvalgomis dalinosi ir kiti architektūros profesoriai, tiesiogiai nesiedami savo minčių su landšaftiniu urbanizmu.*

Iš esmės, Talino architektūros bienalė ir buvo tai, kuo ją skelbė organizatoriai – teorijos ir praktikos sandūra, jaunų ir patirtį turinčių architektų sueiga, turėjusi pagimdyti karštos diskusijas architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio temomis. Kartu tai – savo idėjų pardavimo forumas. Kai kam tai pavyko padaryti, kai kas turėjo progą atrasti savo silpnąsias vietas ir galbūt kitą kartą bus geriau pasirengęs.

Architektūrologė Aida Štelbienė

*Ekstravagantiškasis TAB svečias prancūzas, laikinai reziduojantis Kolumbijos universitete (JAV) Francois Roche, kuris skaitė pranešimą „Mašinizmas prieš Erosą“ (Machinism[vS]Eros), netelpa į landšaftinio urbanizmo rėmus, yra unikalus savo idėjomis, tad apie jį norisi pakalbėti atskirai.
 

Komentarai