Architektūra karštai

Pirmoje šio straipsnio dalyje buvo kalbėta apie projektavimo proceso įtaką statinio architektūros kokybei, nagrinėta kodėl šį procesą, nors ir gana detaliai reguliuojamą teisės, praktikoje ne visada galima pavadinti sklandžiu ir efektyviu, gebančiu užtikrinti deramą architektūrinių sumanymų įgyvendinimą. Plačiau analizuotos priežastys, susijusios su nepakankamu esamo teisinio reguliavimo įsisavinimu bei dėmesio pačiai projektavimo proceso kokybei stoka.

Antroje straipsnio dalyje dėmesys kreipiamas į konkrečias projektavimo proceso teisinio reguliavimo ydas, t.y. tam tikrus galiojančių teisės normų prieštaravimus, kurie taip pat gali nulemti statinio architektūros kokybę.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, statinio architektūra – tai „statinio, kaip meno kūrinio, vidaus erdvės ir išorės pavidalas, statinio dalių išdėstymas, jų formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis.“ Taigi ten, kur Statybos įstatyme ar poįstatyminiuose teisės aktuose yra minima statinio architektūra, turimas omenyje būtent toks jos turinys. Pavyzdžiui, Statybos įstatymo 5 straipsnyje nustatytus esminius statinio architektūros reikalavimus reikia suprasti, kaip esminius reikalavimus, keliamus statinio, kaip meno kūrinio, vidaus erdvės ir išorės pavidalui, statinio dalių išdėstymui, jų formų meninei išraiškai ir visų statinio elementų tarpusavio santykiui, ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad statinio architektūros sąvokos turinys siejamas ir su statinio dalimis bei statinio elementais. Statinio dalių ir elementų apibrėžimai Statybos įstatyme nėra pateikti, tačiau iš kitų apibrėžimų ar nuostatų matyti, kad statinio dalimis dažniausiai laikomos atskiros statinio vidaus erdvės dalys (patalpos) arba atskiri statinio tūriai ar jų dalys, o statinio elementų sąvoka dažniausiai naudojama apibrėžiant konstrukcijų, inžinerinių sistemų dalis ar kitas gana savarankiškas statinio dalis, pavyzdžiui, Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje laikančiosios konstrukcijos apibrėžiamos kaip konstrukciniai statinio elementai, o to paties įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje paslėpti statinio elementai paaiškinami kaip konstrukcijos, vamzdynai ir kt.

Tad jei statinio architektūra apima visas pastato dalis ir elementus, lemiančius statinio vidaus erdvės ir išorės pavidalą (turinčius tam tikrą formą, išraišką ir pan.), tai statinio architektūros reikalavimai turėtų būti taikomi visoms projekto dalims, kuriose nustatomi tokie sprendiniai, o laikytis statinio architektūros reikalavimų turėtų būti įpareigoti tie projekto rengėjai, nuo kurių priklauso šių sprendinių priėmimas.

Tačiau galiojančiame projekto dalių bei projekto rengėjų sudėties teisiniame reguliavime statinio architektūra traktuojama gerokai siauriau. Pavyzdžiui, nors Statybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis ir įtvirtina statinio projekto architektūrinės dalies privalomumą nurodytais atvejais, tačiau pati architektūrinė dalis yra viena iš daugelio projekto dalių, neturinti jokio išskirtinumo, kitų projekto dalių sprendinius apibendrinančio ar jiems sąlygas nustatančio pobūdžio, nors akivaizdu, kad tiek konstrukcijų, tiek visų inžinerinių sistemų sprendiniai turi neabejotiną įtaką statinio vidaus erdvių ir išorės pavidalui, o juose formuojami ar naudojami elementai taip pat turi tam tikras formas, išraišką bei tarpusavio santykį.

Priešingai, įstatymų leidėjas, suformulavęs tokį visą apimantį statinio architektūros apibrėžimą, tame pačiame įstatyme įpareigoja statinio architektūrą formuoti tokią, kad ji neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų ir technologinių inžinerinių sistemų reikalavimams (Statybos įstatymo 5 str. 5 d.). Žinoma, galima tokį reikalavimą traktuoti kaip bendro pobūdžio nuostatą, nukreiptą į esminius šių sistemų poreikius, pvz., kaip draudimą architektūriniais sprendiniais apskritai užkirsti kelią reikiamų vamzdynų įrengimui ar pan. Tačiau žinant, kad statinio inžinerinių sistemų sprendiniai turi nemažai alternatyvų (tiesa, turinčių skirtingą finansinę išraišką), tokią nuostatą nesunku panaudoti ir tokiems šių sistemų „reikalavimams“, dėl kurių visiškai legaliai galima paaukoti pačios architektūros poreikius.

Tokie nuogąstavimai galbūt neturėtų pagrindo, jeigu asmuo, atsakingas už statinio architektūros įgyvendinimą, turėtų pakankamai galimybių (ir kompetencijos) įvertinti tiek vienus, tiek kitus reikalavimus ir priimti optimalų sprendimą. Tačiau čia susiduriama su prieštaringu teisių ir pareigų paskirstymu tarp statinio projektą rengiančių asmenų.

STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 17 punkte nustatyta, kad projekto rengimui vadovauja projekto vadovas. To paties reglamento 1 priedo 2.9 punkte nurodyta, jog pasirašydamas projektą, projekto vadovas prisiima atsakomybę, kad projektas atitinka įstatymų, kitų teisės aktų, projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tačiau esminių statinio architektūros reikalavimų atžvilgiu yra nustatytas specialus reguliavimas: Statybos įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog statinio architektas, rengdamas statinio projekto architektūrinę dalį, privalo vadovautis šio įstatymo 5 straipsniu, o STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 3 priedo 2 punkte dar konkrečiau įtvirtinta, kad statinio architektas turi užtikrinti, kad projekte būtų įgyvendinti Statybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyti esminiai statinio architektūros reikalavimai.

Taigi, nors galioja bendroji nuostata, kad projekto vadovas atsako už projekto atitikimą teisės aktų ir kitų nurodytų dokumentų reikalavimams, specialiosios nuostatos (turinčios viršenybę prieš bendrąsias nuostatas) labai tiksliai įvardina, kas yra atsakingas už esminių statinio architektūros reikalavimų įgyvendinimą visame projekte (!) – tai statinio architektas.

Esant tokiam įpareigojimui, kyla klausimas, kokią galią lemti viso projekto sprendinius turi statinio architektas, privalantis užtikrinti jų atitikimą esminiams statinio architektūros reikalavimams?

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 45 dalį statinio architektas – tai „architektas, kuris yra konkretaus statinio, kaip architektūros kūrinio, autorius ir (arba) statinio projekto architektūrinės dalies vadovas.“ STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 3 priedo 3 punktas patikslina, kad statinio architektas yra konkretaus statinio, kaip architektūros kūrinio, autorius ir projekto architektūrinės dalies vadovas.

Projekto dalies vadovo apibrėžimas Statybos įstatyme nepateikiamas, tačiau iš 2 straipsnio 47 dalyje pateikto projekto dalies rengėjo apibrėžimo galima spręsti, kad projekto dalies vadovas yra vienas iš projekto dalies rengėjų, vadovaujantis projekto dalies rengėjų grupei (jei tokia yra), o iš STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2 priede pateikto projekto dalies vadovo teisių ir pareigų aprašo matyti, kad projekto dalies vadovas organizuoja tik būtent tos projekto dalies parengimą, koordinuoja tik tos dalies rengėjų darbą ir atsako tik už tos dalies sprendinių atitikimą teisės aktų ir kitų nurodytų dokumentų reikalavimams.

Bene vienintelis projekto dalies vadovo santykis su kitų projekto dalių sprendiniais yra apibrėžtas minėto reglamento 2 priedo 2.6 punkte, kuriame nurodyta, kad projekto dalies vadovas projektinius sprendinius aptaria ar suderina su Projekto vadovu ir „kai reikia“ – su kitų Projekto dalių vadovais. Tačiau nei žodis „aptaria“, nei „suderina“ nereiškia, kad tam tikri vienos dalies vadovo sprendimai yra privalomi kitų dalių vadovams (jie juos derina tarpusavyje). Atitinkamai, ir architektūrinės dalies vadovas (statinio architektas) negali vienašališkai lemti kitų projekto dalių sprendinių,  nors jam ir yra nustatytas įpareigojimas užtikrinti statinio architektūros reikalavimų įgyvendinimą visame projekte.

Taigi, vienintelis asmuo projekto rengėjų grupėje, galintis organizuoti statinio projekto rengimą, koordinuoti statinio projekto dalių sprendinius bei statinio projekto dalių vadovų veiklą yra statinio projekto vadovas. Tačiau juo pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 44 dalį gali būti ne tik architektas, bet ir inžinierius (vienintelė išimtis gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų atžvilgiu buvo panaikinta 2010 metais). Be to, projekto vadovą pagal STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 18 punkte įtvirtintą nuostatą gali tiesiogiai skirti ar samdyti statytojas (!).  

Kitaip tariant, visiškai teisėtai gali susidaryti tokia situacija (ir praktikoje ji neretai susidaro), kai realiai statinio architektūros reikalavimus savo supratimu įgyvendina inžinierius, ar netgi statytojo paskirtas inžinierius. Tačiau ir tokiais atvejais atsakomybė už jų įgyvendinimą vis tiek tenka statinio architektui, kadangi STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2 priedo 2.8 punkte tiesiogiai įtvirtinta, jog projekto vadovo, projektuotojo vadovybės ar kitų jo įgaliotų asmenų parašai neatleidžia ir nesumažina projekto dalies vadovo atsakomybės. 

Gerbiant įstatymų leidėją būtų neteisinga nepaminėti, kad projekto dalies vadovui yra palikta šiokių tokių svertų galutinių statinio sprendinių atžvilgiu. Pavyzdžiui, projekto dalies vadovas turi teisę atsisakyti vykdyti statytojo, projektuotojo vadovybės, projekto vadovo ir kitų nurodytų asmenų reikalavimus, jei jie neatitinka normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų, kitų teisės aktų reikalavimų (STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2 priedo 3.2 p.) arba reikalauti iš projekto vadovo nepasirašyti statinio statybos užbaigimo akto ar deklaracijos apie statybos užbaigimą, jei statinys pastatytas pažeidžiant projekto dalies sprendinius, kol tie pažeidimai nepašalinti (to paties reglamento 2 priedo 3.2 p.). Tačiau žinant, kad projekto dalies vadovą skiria projektavimo įmonės vadovas projekto vadovo pritarimu (STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 22 p.), nesunku įsivaizduoti, kokie būtų tokio atsisakymo ar reikalavimo rezultatai.

Apibendrinant galima teigti, kad statinio architektūros reikalavimų projekte įgyvendinimas yra perduotas tam, kas neturi pakankamai įrankių tinkamai tai padaryti. Išimtis yra tie atvejai, kai statinio architektas yra kartu ir projekto vadovas. Tokia galimybė Statybos įstatyme yra numatyta, tačiau akivaizdu, kad šį pasirinkimą lemia ne statinio architektas, o projektavimo įmonės vadovas ir (arba) statytojas.

Kalbant apie kitas Europos Sąjungos šalis reikia pasakyti, kad dažniausiai bandymas pasidomėti, kaip gi kitose šalyse yra paskirstyta kompetencija tarp statinio projekto vadovo ir projekto dalių vadovų, baigiasi fiasko – kitų ES šalių atstovai nesupranta, apie kokį projekto vadovą kalbama. Projekto vadovas Vakaruose yra suprantamas kaip statytojo ar projekto valdytojo atstovas, koordinuojantis projektuotojų parinkimą, organizuojantis statinio projekto rengimą, darbų finansavimą ir pan., kitaip tariant, kaip statytojo interesus atstovaujantis projekto vadybininkas. Tačiau jokiu būdu toks projekto vadovas (vadybininkas) tiesiogiai nelemia ir neatsako už projekto sprendinius, nes jis nėra projekto rengėjas.

Lietuvoje įteisintas statinio projekto vadovas savo esme taip pat yra vadybininkas ir taip pat, kaip nurodo STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2 priedo 1 punktas, atstovauja statytojo interesams („nepažeidžiant projektuotojo interesų“). Tačiau, skirtingai nuo kitų ES šalių, kartu jis yra ir projekto rengėjas, atsakantis už projekto sprendinius.

Lietuvoje galiojantis projekto rengėjų sudėties teisinis reguliavimas išsivystė iš vyresniajai architektų kartai gerai pažįstamos, sovietiniais laikais galiojusios ir iki šiol daugelyje buvusių Sovietų Sąjungos šalių tebetaikomos „PVI/PVA“ sistemos, kur kiekvienu atveju buvo skiriami projekto vyriausiasis inžinierius ir projekto vyriausiasis architektas. Tai buvo tam tikras „dvigalvis“ projekto vadovas, kurio kiekviena „galva“ atsakė už jai priskirtus projekto sprendinius, ir tik abiejų „galvų“ valia projektas galėjo būti patvirtintas. Tiesa, projekto vyriausiasis inžinierius turėjo dar ir papildomų organizacinių įpareigojimų. Tuo remiantis (arba tuo pasinaudojus...) ir buvo nustatyta dabar galiojanti hierarchija.

Reikia pripažinti, kad PVI pakeitus projekto vadovu, o PVA – vienos iš projekto dalių vadovu, architekto pozicija smarkiai sumenko. Galbūt todėl, kai diskutuojama apie architekto specialybės svarbą visuomenėje, apie jos sugriežtinto teisinio reguliavimo poreikį, dažnas gūžteli pečiais – o kam to reikia, jei ne nuo architekto priklauso, pastatas stovės ar nugrius... Tradicinis architekto kaip pastato visumą lemiančio asmens įvaizdis yra sumenkintas iki asmens, besirūpinančio tik grožiu, įkyriai brukančio niekam nesuprantamus ir brangiai kainuojančius reikalavimus, įvaizdžio.

Žinoma, vien vidinis projekto rengėjų įtakos ir atsakomybės paskirstymas būtų nedidelė problema, jeigu tokio reguliavimo pasekmės nepasireikštų prastais architektūros pavyzdžiais, sužalotu kraštovaizdžiu, chaotiškomis statybomis priemiesčiuose ir visomis kitomis plačiai linksniuojamomis blogybėmis. Tad jeigu statinių architektūros kokybė yra pripažįstama svarbiu visuomenės gerovės elementu (tai rodo statinio architektūros reikalavimų įtvirtinimas Statybos įstatyme), turėtų būti sudarytos ir reikiamos sąlygos jos įgyvendinimui.

Viena iš tokių sąlygų ir galėtų būti teisės aktuose įtvirtintas atitikimas tarp projekto rengėjo teisių, pareigų ir kvalifikacijos: statinio architektui turėtų būti suteikta galimybė lemti visus statinio architektūrą formuojančius projekto sprendinius, nesvarbu kurioje projekto dalyje tie sprendiniai būtų įtvirtinami (žinoma, reikalaujant šių sprendinių atitikimo esminiams statinio reikalavimams – higienos, gaisrinės saugos, saugaus naudojimo ir kt.), o projekto vadovas galėtų būti projekto vadybininku, kuris vykdydamas administracinio pobūdžio veiklą užtikrintų pirmojoje šio straipsnio dalyje akcentuotą sklandų projektavimo procesą.

architektė Daiva Bakšienė 
 

Komentarai