Architektūra karštai

Pradedant kalbėti apie projektavimo darbų organizavimą, t.y. apie projektavimą kaip procesą, pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, kodėl verta apie tai kalbėti. Juk pats procesas nėra nei tikslas, nei rezultatas - jo neišeksponuosi, nepasigėrėsi. Neteko girdėti, kad būtų rengiami „geriausio projektavimo proceso“ konkursai, gaunant statybą leidžiančius dokumentus, neprašoma pateikti ataskaitų apie projektavimo darbų organizavimo eigą. Užsakovas taip pat linkęs mokėti ne už procesą, o už galutinį jo rezultatą – statinio projektą.

Bet kurio projekto kokybės priežiūra paprastai vykdoma dviem kryptimis: (i) proceso kokybės priežiūra, (ii) produkto kokybės priežiūra. Galima pastebėti, kad statinių projektavimo srityje didesnis dėmesys yra skiriamas „produkto“, t.y. projekto ir jo sprendinių, kokybei - ją tikrina ir derina įvairios institucijos, reguliuoja visa eilė statybos techninių reglamentų ir kitų teisės aktų. Architektai dar labiau akcentuoja architektūros kokybę - ši tema nesitraukia nei iš privačių architektų pokalbių, nei iš Architektų sąjungos bei Architektų rūmų suvažiavimų ir jų tarybų posėdžių. Tačiau pats projektavimo procesas neretai paliekamas tarsi savieigai, stengiamasi įgyvendinti tik minimalius jam keliamus teisės aktų reikalavimus, be kurių nebūtų galima „praeiti ekspertizės“ ar gauti reikiamų leidimų. Pats proceso organizavimas bei dokumentavimas dažnai skeptiškai vadinamas „popierių dėliojimu“, neturinčiu jokio ryšio su architektūros menu, priešingai, jam trukdančiu, atimančiu brangų laiką, kurį būtų galima paskirti kūrybinėms paieškoms.

Sumenkinti ar paneigti architektūros kokybės svarbą būtų išties sunku. Todėl būtent į architektūros kokybę norisi atsiremti nagrinėjant projektavimo proceso temą. Juk diskutuojant apie tai, kas trukdo pasiekti architektūriniu požiūriu kokybišką rezultatą, labai dažnai nurodomos tokios priežastys, kaip pernelyg didelis užsakovo kišimasis į projektavimo eigą, priverstinis jo programos įgyvendinimas, nuolatinis projektavimo užduočių keitimas ir papildymas, mažai lemiantis architekto balsas, projekto sprendinių keitimas statybos procese, skubėjimas stengiantis „įtilpti“ į užsakovo primestus terminus ir t.t.

Taigi, didelė dalis šių priežasčių yra būtent procesinio pobūdžio: neaiškus (kartais net ydingas) teisių, pareigų bei atsakomybės paskirstymas arba jo nepaisymas, proceso planavimo bei komunikacijos trūkumas, darbų eiliškumo pažeidimas, darbų apimčiai neadekvatūs jų atlikimo terminai, nepakankamos sudėties bei kompetencijos specialistų komandos suformavimas ir pan.

Akivaizdu, kad kaip ir kiekvienas kitas, taip ir statinių projektavimo procesas turi didelę įtaką galutinio rezultato kokybei, todėl šis procesas, kaip ir kiti svarbūs visuomeniniai santykiai, taip pat yra reguliuojamas teisės. Pavyzdžiui, Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai nustato projekto dalyvių sudėtį, apibrėžia jų teises ir pareigas, nustato darbų etapiškumą, sprendinių kontrolės procedūras ir kt.; Civilinis kodeksas pateikia projektavimo darbų rangos sutarties sampratą, apibrėžia šios sutarties šalių pareigas, rangovo (projektuotojo) atsakomybę ir kt.

Tad kodėl esamas teisinis reguliavimas ne visada užtikrina sklandų ir efektyvų projektavimo procesą? Kodėl atsiranda aukščiau išvardintos, architektūrinių sumanymų įgyvendinimui trukdančios priežastys, su kuriomis nepavyksta deramai susidoroti nei patiems architektams, nei juos atstovaujančioms asociacijoms, bandančioms sustiprinti architekto pozicijas visuomenėje  inicijuojant esamų teisės aktų pakeitimą, naujų priėmimą ir pan.?

Atsakymų į šiuos klausimus gali būti daug, ir kiekvienas iš jų reikalauja atskiros analizės. Šioje straipsnio dalyje siekiama atkreipti dėmesį į vieną iš jų, labai dažnai pastebimą statinių projektavimo praktikoje – tai statinio projekto rengimo pagrindai, jų teisinis reguliavimas ir reikalavimų įgyvendinimas.

Iki 2010 metų rugsėjo 30 dienos galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo tiesiogiai nurodyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis:
1)    Statybos ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais bei normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais;
2)    privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, projektavimo darbų rangos sutartimi (kai projektavimas atliekamas rangos būdu).

Šiuo metu šis straipsnis yra pakeistas ir nuoroda į sutartį yra panaikinta, tačiau statinių projektavimo teisinis reguliavimas iš esmės nepakito – tarp statytojo ir projektuotojo susiklosto projektavimo darbų rangos sutartiniai santykiai, kurių pagrindu projektuotojas rengia statinio projektą.

Taigi, statinių projektavimo teisinius santykius reguliuoja ne tik administracinė teisė, kurios nuostatas, nori to ar nenori, turi įsisavinti kiekvienas projektuotojas, nes be jos reikalavimų įgyvendinimo neįmanoma gauti statybą leidžiančių dokumentų, vykdyti statinio statybą ir pan. Šiuos santykius taip pat reguliuoja ir civilinė (ypatingai - sutarčių) teisė, kurios nuostatos įtvirtintos Civiliniame kodekse ir kurios veikimas taip pat neišvengiamas sudarant ir vykdant projektavimo darbų rangos sutartį.

Skirtumas tarp aukščiau nurodytų projektavimo pagrindų įgyvendinimo yra tas, kad pirmajame punkte išvardintų teisės aktų ir kitų dokumentų reikalavimų įgyvendinimą tikrina ir kontroliuoja atitinkamos institucijos: ekspertizių centrai, derinančios institucijos, savivaldybių administracijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir kt., o sutartinių santykių tarp projektuotojo ir užsakovo, priešingai, –  nei šios, nei kitos institucijos nekontroliuoja ir neturi teisės kontroliuoti. Sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir jo priežiūra rūpinasi tik pačios sutarties šalys, kurios, esant ginčui, gali kreiptis į teismą arba arbitražą dėl jo išsprendimo.

Kitaip tariant, projektavimo (taip pat ir statybos) darbų rangos sutartis yra sudėtinė statybos proceso dalis, nepatenkanti į valstybinės statybos priežiūros akiratį (galbūt todėl ji sulaukia mažiau ir projektuotojų dėmesio). Visgi, netinkamas projektavimo darbų rangos sutarties sąlygų nustatymas bei netinkamas jos vykdymas gali sukelti skaudžių pasekmių ne tik projektuotojui kaip subjektui (nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo forma), bet ir pakenkti galutiniam projektavimo ir statybos proceso rezultatui. Pavyzdžiui, yra žinoma nemažai atvejų, kai manipuliuojant sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, gąsdinant delspinigiais ir baudomis, projektuotojas yra verčiamas priimti ydingus architektūrinius ir kitus sprendimus; sutartyse prisiimami įsipareigojimai, neatitinkantys realių jų įgyvendinimo galimybių, todėl stengiantis įvykdyti sutartį ir išvengti skaudžių finansinių pasekmių, pradedama ydingai interpretuoti teisės aktų, teritorijų planavimo ir kitų dokumentų nuostatas ar net bandoma jas apeiti; sutartyse patvirtinami tokie darbų atlikimo terminai, kurių laikantis nespėjama skirti deramo dėmesio net pagrindiniams projekto sprendiniams, jau nekalbant apie statinio detales, mažosios architektūros elementus ir kt. Taigi, sutartinių santykių srityje taip pat slypi nemažai tų priežasčių, dėl kurių galiausiai nukenčia architektūros kokybė.

Kalbant apie sutartis svarbu paminėti, kad vienas iš pagrindinių sutarčių teisės principų yra Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris be kita ko nustato šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Išimtis yra tik atvejai, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi, įstatymų leidėjas palieka gana didelę laisvę užsakovui (statytojui) ir projektavimo darbų rangovui (projektuotojui) susitarti dėl savo įsipareigojimų apimčių ir jų įgyvendinimo būdų, pavyzdžiui, per kiek laiko ir kokie bus atlikti darbai, kaip šalys keisis informacija (susirinkimų metu, raštu, elektroniniais laiškais ar kt.), kaip sprendiniai bus derinami su užsakovu, kas parengs projektavimo užduotį, kur ir kaip dažnai vyks užsakovo ir projektuotojo susitikimai ar susirinkimai, kas rašys jų protokolus ir t.t.

Vykdydamas sutartį projektuotojas taip pat laisvai sprendžia, kokiu būdu įgyvendinti teisės aktuose nustatytas teises ir pareigas, pavyzdžiui, kokiu būdu koordinuoti projekto dalių vadovų darbą, kontroliuoti, kad projektiniai sprendiniai būtų tarpusavyje susieti ir pan.

Kitaip tariant, tose projektavimo darbų organizavimo srityse, kurių imperatyviai nereguliuoja teisė, projektuotojas paliekamas vienas pats su savo asmeninėmis savybėmis, įgūdžiais, organizaciniais ir derybiniais sugebėjimais, kurie gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį galutiniam jo darbo rezultatui. Tuo tarpu šie gebėjimai nėra pakankamai akcentuojami nei stojant į aukštąsias architektūros mokyklas, nei jose studijuojant.

Taip pat svarbu, kad sudarius projektavimo darbų rangos sutartį, ima veikti ne tik tiesiogiai joje įtvirtintos nuostatos, bet ir bendrosios sutarčių teisės (kartu ir visos civilinės teisės) normos, kurių nepaisymas taip pat laikomas sutarties pažeidimu. Taigi, kiekvienam projektuotojui privalu žinoti ir mokėti jas taikyti – ne tik tam, kad išvengtų dažnai skaudžios sutartinės civilinės atsakomybės, bet ir tam, kad šias nuostatas galėtų tinkamai panaudoti atstovaujant savo kūrybiniams interesams, kartu ir visos architektūros interesams. Deja, sutarčių teisės įsisavinimui iki šiol Lietuvoje nėra skiriama deramo dėmesio nei rengiant, nei atestuojant architektus (net ir statinio projekto vadovo veiklai).

Kadangi aukščiau minėtas sutarties laisvės principas yra įtvirtintas ne tik nacionalinėje teisėje, bet pripažįstamas ir tarptautiniu mastu, jis panašiai įgyvendinamas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nors imperatyvių reikalavimų, susijusių su architektūriniais sprendiniais, apimtis kiekvienoje šalyje skiriasi, sunku būtų rasti tokią šalį, kurioje būtų pripažintas vienašališkų, teisės aktais nereglamentuotų vienos sutarties šalies sprendimų privalomumas kitai šaliai, pvz. projektuotojo – užsakovui ar atvirkščiai (tokių bandymų Lietuvoje yra buvę, tačiau jie priversti žlugti susidūrus su sutarties laisvės ir kitais teisiniais principais).

Vis dėlto, daugelyje ES šalių jau pačiame architektų parengimo procese skiriama daugiau dėmesio ne tik projektinių sprendinių paieškos, bet ir jų įgyvendinimo proceso įsisavinimui, pasirengimui būsimam darbui su užsakovu. Taip pat matyti tiek tarptautinių, tiek nacionalinių profesinių organizacijų bei asociacijų parama praktikoje dirbančiam architektui (projektuotojui) - rengiamos įvairios gairės, rekomendacijos, standartai, kurie neturi norminės galios, tačiau kuriais architektai gali (arba tam tikrais atvejais privalo) remtis organizuodami savo profesinę veiklą.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos architektai naudojasi Karališkojo Britanijos architektų instituto (angl. Royal Institute of British Architects, RIBA) parengtu, projektavimo biurams skirtu Kokybės valdymo gairių žinynu (angl. Quality Management – Guidance for an Office Manual), Airijos architektai – Karališkojo Airijos architektų instituto (angl. Royal Institute of the Architects of Ireland, RIAI) parengtu Geros praktikos gidu (angl. RIAI Good Practice Guide), Olandijos architektai – Olandijos architektų lygos (angl. League of Dutch Architects, BNA) ir Karališkosios statybos pažangos draugijos (ang. Royal Society for the Advancement of Construction) parengtomis, architektams skirtomis Kokybės priežiūros rekomendacijomis (angl. Quality Control for Architects). Panašūs dokumentai taip pat yra parengti Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Visais šiais dokumentais jau yra naudojamasi daugiau kaip 15-20 metų.

Europos architektų taryba (angl. Architects‘ Council of Europe, ACE), remdamasi bendraisiais kokybės užtikrinimo (angl. Quality Assurance, QA) principais bei atsižvelgdama į įvairių Europos šalių praktiką, taip pat dar 2003 m. parengė Architekto veiklos kokybės valdymo gaires (angl. ACE Guidelines on the Quality Management of Architectural Practice), kuriose akcentuojama architektų veiklos kokybės užtikrinimo svarba, apibrėžiamas architekto vaidmuo ir statusas santykiuose su užsakovu ir kitais statybos proceso dalyviais, išryškinti kokybės užtikrinimo architekto veikloje principai, nurodytos galimos jų įgyvendinimo priemonės ir kt.

Bendresnio pobūdžio rekomendaciniams dokumentams, t.y. apimantiems ne tik projektavimo sritį, priskirtinos ir Lietuvoje jau žinomos Tarptautinės inžinierių konsultantų organizacijos (pranc. Fédération Internationale des Ingénieurs-Conseils, FIDIC) parengtos standartinės sutartys.

Lietuvos architektų rūmai taip pat judina ledus skleisdami aktualią informaciją profesinės veiklos klausimais, rūpindamiesi architektų ir architektūros interesų atstovavimu teisėkūros srityje ir kt. Tačiau projektavimo proceso kokybės, ypač sutartinių santykių su užsakovais atžvilgiu, dar tikrai yra erdvės intensyvesnei pagalbai architektams – teikiant rekomendacijas dėl sutarčių sudarymo ir  vykdymo, skleidžiant informaciją apie tarptautinių organizacijų parengtus dokumentus, teikiant jų išaiškinimus, rengiant tam tikrų dokumentų formas, organizuojant seminarus, bendras teisines ar kitokio pobūdžio konsultacijas. Akivaizdu, kad architektų savivalda šioje srityje gali daug nuveikti, todėl ji turėtų būti remiama ir palaikoma kuo didesnės dalies Lietuvos architektų. Sėkmingai veikianti savivalda įgautų ir valstybės institucijų didesnio pasitikėjimo bei pripažinimo.

Žinoma, net ir tobulas proceso valdymas bei visų įmanomų teisinių instrumentų panaudojimas dar negarantuoja tobulo rezultato, tačiau taip pat matyti, kad nepakankamas sutarčių teisės įsisavinimas bei apskritai dėmesio projektavimo proceso kokybei stoka gali būti viena iš tų priežasčių, dėl kurios Lietuvos architektams ne visada pavyksta realizuoti geriausius savo kūrybinius sumanymus.


Architektė Daiva Bakšienė

 

Komentarai