Naujienos

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcija. Autoriai: G.Janulytė-Bernotienė, L.Bulakienė, E.Riepšas, E.Žiurkus kartu su E. ir G.Balaišiais

Šiandien, pirmąjį spalio pirmadienį – spalio 3 d., visi Planetos gyventojai švenčia Pasaulinę architektūros dieną, kuriai pradžią davė Tarptautinė architektų sąjunga.

Sveikiname visus Lietuvos architektų rūmų narius ir jų kolegas su Pasauline architektūros diena. Prisidėkime ir mes savo puikiomis idėjomis prie gražesnės aplinkos kūrimo!

Ta proga kviečiame skaityti prof. habil. dr. Vlado Stausko kalbą, sakytą A. Zavišos fondo, Lietuvos architektų sąjungos ir Neringos savivaldybės organizuotame seminare „Šiuolaikinė architektūra gamtosauginiu ir paveldosauginiu aspektais“.
 

MES IR NAUJASIS ARCHITEKTŪROS APIBRĖŽIMAS

Darbų, problemų ir ginčų sūkury dauguma mūsų turbūt pamiršo, kad šie metai yra jubiliejiniai net pasaulio architektūros mastu. Būtent: lygiai prieš 30 metų, 1981 m. Pasauliniame architektų suvažiavime Varšuvoje, balsuojant buvo priimtas naujas architektūros sąvokos apibrėžimas. Nebeliko nuo Senovės Graikijos laikų naudoto „architektūra – tai statybos menas“. Priimtas naujas, kurį žinome dabar: „Architektūra – tai menas ir mokslas formuoti žmogaus aplinką“. Žinome, bet neretai praslystame jo paviršiumi. Tai platūs ir galingi žodžiai, bet čia trumpai aptarsiu tik vieną dalyką – šio naujo apibrėžimo reikšmę mūsų darbų kokybei ir ir profesinei atsakomybei kuriant.

Štai žodžiai: menas, mokslas – žmogus, aplinka. Argi architektūros kokybė – ne jų sintezė?

Aplinka apima visas keturias architektūros kūrybos (ir mokslinių tyrimų) sritis visose „aplinkose“: interjeras, pastatas, miestas (urbanistika), landšafto (kraštovaizdžio) architektūra. Visur – aplinka, tik skirtingo mastelio. Nesvarbu, ar tai –  sena ar nauja architektūra, gamtos ir kultūros istorijos vertybė, kaip pvz., Neringa ar Aukštaitijos nacionalinis parkas, Senamiestis ar naujas miesto centras, šiaurės ar pietų klimato zona. Bet visur – ji, aplinka. Architektūros objekto (pastato, sklypo, kvartalo ir t.t.) kokybė būtent ir yra užkoduota harmonijoje su esančia aplinka, ją papildant, praturtinant, o ne sunaikinant.

Žmogus – sociali būtybė. Jo interesai – ne vien egzistencija, paremta socialiniais, materialiniais troškimais, bet žymiai platesni. Šiuolaikinė visuomenė nėra pilka masė. Savo erdvėje ji laukia iš architektų ir estetinio, emocinio kūrybos rezultato. Ir tai – ne privatus reikalas. Koks bebūtų individualaus pastato tūris ir fasadas, jis jau nebėra „daiktas savyje“, bet „daiktas aplinkoje“, kuris veikia visus. Bet egocentriškoje kliento pozicijoje, kuris dažnai turtingas, bet ne visada pakankamai kultūringas, neretai kyšo komercinės, ne kūrybinės ausys. Patarti klientui – ar tai būtų asmuo, ar savivaldybė – orientuotis konkrečios aplinkos fiziniame ir emociniame kontekste – tai mūsų, architektų, profesionalumo pamatai ir pareiga.

Tarp naujai išsikeltų architektūros tikslų lyg ir nebeliktų vietos pasenusiai priešpriešai „sena – nauja“. „Sena“ gali būti gerai ar ne, o žodis „nauja“ tai pat nėra įvertinimo „geriau“ sinonimas. Kaip ir kontrasto principas – neretai toks naujo ir seno dermės paieškų kelias yra teisingas, bet jis neturėtų tapti kūrybinio agresyvumo, egocentrizmo priedanga. 

Harmonijos siekis irgi gali būti panaudotas primityviai. Štai Neringoje, Pervalkos kaimelio šiaurėje, baigiamas griauti puikios, modernios, bei derėjusios aplinkai medinės architektūros kvartalėlis (arch. V. Guogis). Vietoj jo statomi primityviai lyg ir pseudoetninės architektūros korpusai. Lazda perlenkta. Iš atvirų erdvių landšafto kompozicijose reiktų Neringoje išrauti tujas – Italijos kapinių medžius ir nebenaudoti akmens sienų bei riedulių krūvų. Nerija vienintelė vieta Lietuvoje, kurios geologinėje istorijoje niekada nebuvo akmens. Jei Neringa taps panaši į Palangą, Druskininkus, Jūrmalą ar pan. – ji „mirs“. Mirs ne tik Neringos fizinė išvaizda, bet – kas žymiai svarbiau – pati jos dvasia, savitumas, Genius loci. Bus kažkas kita, bet – nebe Neringa. O juk ji – UNESCO pasaulio paveldo sąraše.
     

Prof. habil. dr. Vladas Stauskas

Nida, 2011 09 09.
 

Komentarai