Architektūra karštai

(Henri Benardas, 1900)


Kompleksiškumas

Prancūzas Henri Benardas atliko paprastą eksperimentą: kaitino skystį, kuriame po kiek laiko susiformavo gan aiškiai organizuotos struktūros gardelės. Pastarasis iš esmės parodo, kad net netvarkinga sistema veikiama tam tikrų veiksnių ir pati atliekanti tam tikrą kolektyvinį veiksmą gali virsti (saviorganizuotis) į tam tikros kokybės aiškią struktūrą (Kanišauskas 2008). Tiesa, ši aiškumo (pusiausvyros) stadija neretai trunka tik kai kurį laiką, o vėliau, pasikeitus atskiriems faktoriams, vėl tampa chaotiška. Tokie procesai ir sistemos yra sinergetikos mokslo tyrimų sritis. Pastarojo teorijos ir metodikos dar tik skinasi kelią į urbanistikos ir architektūros studijas bei tyrimus, tačiau išskirtinai dera prie tokių kompleksinių sričių kaip mūsų (architektų). Prof. V. Stauskis taip pat pabrėžė išskirtinį sintezavimo metodikos potencialą profesiniame architekto pasirengime (Stauskis 2009).

Sudėtingos sistemos, saviorganizavimas, chaotiška-aišku, kompleksiniai sprendiniai, fraktalai, sintezavimas, sinergetika – tai terminai ir sritys, kurie išskirtinai tinka nagrinėjant naujos architektūros kūrimo saugomose teritorijose problematiką ir galimus metodinius principus. Juk kuriant kažką naujo (žiūrint iš tam tikro taško – suponuojant chaotišką, nestabilią būseną) ten, kur galioja specifiniai apribojimai, nusistovėję įvaizdžiai ir visuomeninio gyvenimo sankloda (žiūrint iš to paties taško – stabili, pusiausvira, aiški sistema), reikia ne tik įtikinti kitus, įvertinti ribojančius veiksnius, bet ir sukurti (nors dažniausiai tik sudaryti prielaidas) naujos kokybės pusiausvirą erdvinę struktūrą (aiški sistema, jau žiūrint iš kito taško). Tai svarbiausias ir sunkiausias uždavinys, nors kaip teigia sudėtingas sąveikaujančias sistemas nagrinėjančios teorijos, pusiausviros ar aiškios erdvinės organizacijos būsena trunka tik iki naujo, sistemą pakeičiančio, veiksnio atsiradimo...

Aplinka (saugoma) ir jos stebėjimo fenomenai

Nagrinėjama aplinka – saugomos teritorijos. Jų apibrėžimą pateikia Lietuvos Saugomų teritorijų įstatymas: „Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).“
Pastarųjų struktūra, tipai, dydžiai ir netgi vertė labai skiriasi, todėl projektavimo kiekvienoje teritorijoje apribojimai ir reikalavimai gali ženkliai skirtis. Juk valstybės saugomos teritorijos užima 15,64% šalies ploto.

                                                                                   Lietuvos saugomų teritorijų žemėlapis (www.vstt.lt)

 Vertinant tai, kad beveik visi didesnieji miestai turi saugomas centrų dalis, o patraukliausiose turizmui gamtos kampeliuose taip pat gausu saugomų teritorijų, galima teigti, kad dauguma architektų vienaip ar kitaip dirbo jose. Dėl tokių teritorijų patrauklumo, kaitos procesai jose neišvengiamai visą laiką vyks. Visa tai lemia nuolat įsiplieskiančius ginčus, nedviprasmiškus vertinimus, sunkiai atrandamus išties teisingus sprendimus.
Siekiant maksimaliai kokybiško rezultato, tikslinga būtų taikyti vienodus projektavimo proceso organizavimo principus, o tiksliau požiūrį kiekvienoje, net ir menkiausiai saugomoje teritorijoje.

Architektūrinio objekto kūrimo (generavimo) sistema

Šiame straipsnyje nekeliamas klausimas ar šiuolaikinė architektūra gali ir turi būti saugomose teritorijose. Šis tekstas rašomas su nuostata ne "ar?", bet "kaip?". Kaip architektūra, kaip aplinkos formavimo menas, gali patenkinti ne tik konkretaus užsakovo, bet ir  visuomenės interesus?, kaip ją objektyviai vertinti?, kaip nesunaikinti to, kas vertinga?, kaip sukurti naują kokybę, neiškreipiant ar nesumenkinant iki tol buvusių aplinkos vertingųjų savybių (o gal jos neadekvačiai sureikšmintos?)?, kokia individo ar kūrėjo požiūrio vertė ir pan.? Šie klausimai visada kyla, nepriklausomai kokio pobūdžio saugomoje aplinkoje kuriama architektūra. Ieškant atsakymų tikslinga būtų struktūrizuoti architektūrinio objekto (tai gali būti ir miestas, ir suolelis) kūrimo sistemą, apibūdinant atskirus jos dalis ir tarpusavio sąveikos logiką. Išskiriami 3 architektūrinio objekto kūrimo etapai:
1. aplinkos ir su ja susijusios problematikos tyrimas,
2. objekto ir su juo susijusios problematikos tyrimas,
3. sintezė-rezultatas.

Pirmajame etape nagrinėjama būsimo objekto aplinka, jos savybės. Nustatomi jos struktūrinės sąrangos principai: morfologija, topologija, toponimika, istorija, sociokultūriniai aspektai (visuomenės tradicijos, kultūra, religija), ekonomika, transportas, juridika, pozicija globaliniame tinkle (karkasai, koridoriai, regionai ir pan.), saugomi aspektai, gamtiniai elementai, ekologija, nusistovėję fenomenai, saviorganizaciniai procesai (Portugali 2000). Tai kompleksiškiausios analizės dalis, kurios rezultatai dažniausiai nors ir priklauso nuo jau susiformavusio tyrėjo požiūrio, tačiau čia išlieka daugiausiai objektyvių charakteristikų (dominuoja dedukciniai metodai) ir parametrų, kurie gali būti pakankamai vienodai (nors reikia įvertinti ir galimus ideologinius, atstovaujamų mokyklų ar partijų skirtumus) profesionalios ir ne tik bendruomenės vertinami.

Antrasis etapas susijęs su konkretaus objekto ir jo analogų tyrimu. Čia tyrinėjami architektūriniai meniniai konkretaus pobūdžio objektų principai. Nagrinėjami tipologijos aspektai. Ieškomos optimalios funkcinės schemos, konstruktyviniai, ekologiniai sprendimai. Neretai vadovaujamasi analogiškų objektų pavyzdžiais. Viena svarbiausių šio etapo dalių būtų inovatyvių, unikalių sprendimų paieška (išraiškos, technologijų, medžiagų ir t.t. srityse). Antrojo etapo rezultatai  turi kiek daugiau individualaus kūrėjo lemiamų sprendinių, nes remiasi daugiausiai indukciniais samprotavimais, todėl juos vertinti kuo objektyviau galima tik pasitelkus ekspertinį metodą (kai nustatoma vidutinė ekspertų grupės nuomonė, atmetus ekstremumus).

Trečiasis etapas – sintezė. Tai kūrėjo ir aplinkos (šiuo atveju – aplinkoje veikiančių institucijų, įvairių organizacijų, visuomenės grupių ir pavienių narių) sąveikos bei pirmuose dviejuose etapuose surinktos medžiagos kūrybinio interpretavimo etapas, kurio rezultatas – architektūrinis aplinkos sprendimas. Kuriant saugomose teritorijose, labai svarbus vaidmuo skiriamas trečiosioms šalims, todėl šio etapo rezultatai labai priklauso nuo sintezės procese dalyvaujančių pusių sąveikos kokybės bei kūrėjo sugebėjimo sukurti išskirtinių ir objektyvizuotų argumentų sistemą. Pastarieji leidžia pasiūlyti neretai visiškai netikėtą sprendimą, dažnai oponuojantį suformuotam įprastam sprendinių ar veiksmų tam tikrose teritorijose kanonui. Ir tolesniuose svarstymuose bus minimas būtinumas generavimo procese dalyvaujančioms pusėms susitarti dėl esminių principų, traktuočių, sąvokų. Taip pat būtų aktualu tokius susitarimus (bendras konferencijas, seminarus, darbo grupes ir t.t.) nuolat atnaujinti, prioritetą atiduodant maksimaliai kokybiško rezultato siekimui.




Šiuolaikinė  projektavimo doktrina (daugiausiai urbanistinių kompleksų) plačiausiai remiasi generatyviniais projektavimo metodais (generavimas arba kūrybinė sintezė iš esmės tapatūs procesai), kurie grindžiami kompleksiniu maksimaliai įmanomų sričių dalyvavimu sprendinio formavimo procese, akcentuojant tuo pačiu semiotinę formuojamos struktūros prasmę (Alexander 1987). Kaip pavyzdį galima būtų paminėti “naujojo urbanizmo” (A. Duany) judėjimą, kurio pagrindiniai postulatai: struktūrizuota urbanistinė forma (įvertinant polifunkciškumą), socio-ekonominė įvairovė, istorinių vertybių apsauga, pasiekiamumas, kūrybinių dirbtuvių naudojimas. Generatyviniais metodais savo praktikoje remiasi P. Eisenmanas, R. Koolhasas, „Morphosis“ ir kt.



Peteris Eisenmanas: Galicijos kultūros miestas (The City of Culture of Galicia)

Norint, kad saugoma aplinka tarnautų ir ateinančioms kartoms nepraradusi to, dėl ko ir yra saugoma, svarbu nusistatyti veikimo prioritetus, visų pirma išskiriant visuomeninio intereso viršenybę ir tik po konkrečius teritorijos aspektus.

Svarbu susitarti dėl požiūrio į saugomų teritorijų apsaugos būdus, nes tikslingiau vykdyti ne smulkmenišką objektinę apsaugą, bet išskirti vertingąsias tam tikrų teritorijų savybes, nustatant esminius apsaugos ir kas svarbiausia - teritorijų vystymo principus. Juk be esamos infrastruktūros pritaikymo nūdienos gyvenimo poreikiams nerealu užtikrinti sistemos gyvybingumo ir patrauklumo.

Kaip jau buvo užsiminta pačioje pradžioje, dėl saugomų teritorijų ir su jomis susijusios problematikos sudėtingumo, būtinas kompleksiškas visų atitinkamas teritorijas formuojančių veiksnių vertinimas, neignoruojant saviorganizacinių principų egzistavimo. Čia būtų tikslinga paminėti V. Budanovo suformuluotus pagrindinius sinergetinius principus (Kanišauskas 2008):
•    Sudėtingų sistemų elgesio netiesiškumas (ne visada veiksmas lygus atoveiksmiui),
•    Sudėtingų sistemų atvirumas (sistemas gali veikti begalės veiksnių),
•    Sudėtingų sistemų nestabilumas (dėl menkiausio sąlygų pasikeitimo, sistema praranda pusiausvyrą),
•    Dinaminio hierachiškumo principas,
•    Stebėtojo principas (Stebėtojo statusas lemia analizės kryptis ir laukiamus rezultatus, kokiame lygyje stebėtojas yra-makro ar mikro?).
                                                 
Įdomus ir išskirtinas stebėtojo statuso įtakos tyrimo ir tuo pačiu sprendinių rezultatams fenomenas. Kadangi nagrinėjamas projektavimo išskirtinės svarbos visuomenei teritorijose klausimas, generuojant rezultatą, visuose projektuose turėtų egzistuoti dvigubas stebėtojo lygmuo.

Stebėtojas Nr. 1 – visuomenė – yra makro lygio veiksnių prioritetas. Toks stebėtojas vertindamas aplinką, remiasi savo prioritetais, kuriuos lemia visų pirma visuomenės organizaciniai principai arba teisinė sistema (skiriamos kelios teisinių sistemų šeimos Europoje, lemiančios visiškai skirtingą erdvės organizavimo sistemą: britiškoji, skandinaviškoji, germaniškoji, viena didžiausių-napoleoniškoji ir dar vis neapsisprendžianti Rytų Europos) (Newman, Thornley 1996), kultūra ir tradicijos, religija (Max Weber). Minėtieji aspektai lemia pamatinius tam tikros žmonių grupės sąveikos principus, tų sąveikų erdvinę logiką, sąveikų simbolines išraiškas detalėse. Tik taip sukuriama unikali ir tuo pačiu saugojant vystytina tautos ar bendruomenės gyvenamoji aplinka (Neniškis 2002). Kiek besistengtumėme, mes niekad nemąstysime ir savo aplinkai nekelsime tokių pat reikalavimui kaip, pvz., estai (mat pastarieji ne tik kad kalba kita kalba, bet ir turi skirtingą religinę tradiciją, kiek kitokius bendruomenės organizavimo principus, klimatą ir pan.).



Teisinės "šeimos" Europoje ir su jomis sietinas erdvės ir architektūros charakteris

Tačiau, kad ir kokia didelė komanda rengia projektą, visuomet turi išlikti kūrėjo, individo požiūris, kuris koncentruojasi į stilistinį unikalumą ar apskritai stilistikos problematiką, vieno objekto, o ne sistemos prioritetą, estetinių aspektų viršenybę prieš struktūrinius argumentus. Tai mikro lygio veiksnių prioritetas: tai stebėtojas Nr. 2 – individas. Kaip jau ir užsiminiau pradžioje, nekėliau sau tikslo nagrinėti šiuolaikinės architektūros apibrėžimo ir priimtinumo saugomų teritorijų kontekste. Tam reikėtų taip pat organizuoti "generavimo" procese dalyvaujančių šalių susitarimus nacionaliniame lygmenyje (šalies masto konferencijas ir pan.), išgryninant architektūros ir jos objekto vertinimo kriterijus, požiūrius ir principus. Tai būtų vienas iš esminių žingsnių, siekiant jau minėto maksimaliai kokybiško rezultato – unikalios ir patrauklios aplinkos.
Tik turint tokią mikro ir makro lygmenų simbiozę galima tikėtis unikalaus ir tuo pačiu kontekstualaus rezultato.

Matrica

Vertinant aptartus architektūros objekto kūrimo saugomoje aplinkoje aspektus, siūlyčiau sukurti tam tikrą analizės ir sprendinių generavimo matricą, kuri leistų visiems proceso dalyviams maksimaliai objektyviai vertinti, lyginti atskirus veiksmus ir rezultatą. Tačiau svarbiausia, kad tokia sistema leistų argumentuotai pagrįsti (pagal dabar egzistuojančią tradiciją – „apginti") objektyviai unikalius sprendimus. Architektūrinio objekto kūrimo procesas susidėtų iš analitinės dalies, koncepcijos generavimo, sprendinių konkretizavimo. Analitinėje dalyje būtų fiksuotas arba pagal teritorijos ar objekto specifiką kiek keičiamas analizės aspektų kiekis (teritorijos padėtis, jos statusas tam tikroje teritorijų sistemoje, morfologinė teritorijos struktūra, urbanistinis ar gamtinis karkasas, vizualiniai ryšiai, transportas, srautai, istorija, gamtinės aplinkos ir kraštovaizdžio aspektai (didesniuose projektuose), saugomų aspektų ir vertybių įvertinimas, teritorijos fenomenai, topologija, toponimika, sociokultūriniai aspektai, bendruomenės tradicijos ir reikalavimai aplinkai).

Koncepcijos dalyje pateikiamas idėjos pagrįstumas analitinės dalies aspektų kontekste (visi proceso dalyviai gali įtakoti sprendinį tik minėtų aspektų argumentų logika). Sprendiniai iliustruojami taip pat aptartos apimties medžiaga, tačiau pastaroji turėtų turėti platesnės aplinkos maketus, objekto maketus, 3D skaitmeninį modelį su platesne aplinka, brėžinius, akcentuojant įstatymo į aplinką medžiagą (išklotinės, vaizdai iš reikšmingiausių teritorijai apžvalgos taškų), medžiagą, pagrindžiančią analitinės dalies išvadų panaudojimą sprendiniuose.
Sprendinių konkretizavimo stadijoje visiems proceso dalyviams svarbiausia būtų nuostata laikytis analitinės dalies ir koncepcinės dalies įžvalgų ir sprendimų.
 
Gal šie siūlymai padėtų generuoti naujos architektūros sprendinius saugomoje aplinkoje (?):

•    nedviprasmiškai nusakyti naujos architektūros vertinimo kriterijai (aptartas  tam tikras baigtinis kiekis, suformuojant aiškų hierarchinį skirtumą tarp erdvinių charakteristikų ir lokalių detalių),

•    kompleksiška aplinkos ir objekto tarpdisciplininė analizė (išskiriant esmines vertybes, struktūrinius sąrangos principus, nustatant precedentus),

•    sinergijos principų taikymas generuojant sprendinį (taip pat išskirtinis fenomenologijos, semiotikos, topologijos, toponimikos ir kt. mokslų principų taikymas),

•    visuomenės poreikių lemiamų erdvinių struktūrinių principų nusakymas (kuriamo objekto socialinis statusas tiesiogiai proporcingas jo naujumo ir išskirtinumo galimybėms),

•    saugojimo naudojant principų puoselėjimas (pritaikymas šiandienos gyvensenos poreikiams išsaugant esmines aplinkos ar objekto vertybes, sąrangos principus),

•    kaitos neišvengiamumo nuostatos (sprendinį rengiančių ir jį vertinančių suvokimas, kad be nuoseklios kaitos nei viena struktūra nebus gyvybinga ir vertinga),

•    architektūrinio sprendinio meniškumas ir originalumas (kūrėjo gebėjimas absorbavus universalius kriterijus pasiūlyti unikalų ir konceptualų architektūrinį sprendimą).

 

Architektas, dr. Edgaras Neniškis

Literatūra:
Portugali, J.2000. Self-Organization and the City. Heidelberg: Springer
Kanišauskas, S.2008 .Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai.Vilnius: Mykolo Romerio universitetas
Stauskas, V.  2009. Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai, Urbanistika ir architektūra 33:270- 278.
Alexander, Ch. 1987. A New Theory of Urban Design.Oxford: Oxford University Press
Newman, P., Thornley, A. 1996. Urban planing in Europa: international competition, national systems and planing projects. London: Routledge.
Neniškis, E. 2002, Visuomeninių procesų įtakos miesto ir regiono erdvinei struktūrai dėsningumai ir jų modeliavimas, daktaro disertacija, VGTU.




 

Komentarai