Architektūra karštai

Šį straipsnį inspiravo pavasario ir vasaros pradžios įvykiai, susiję su statybomis istorinėje aplinkoje. Spaudos antraštės šiuo klausimu intriguojančios: „Paveldosaugininkai: mūsų tikslas – kad Kauno „stiklainis” stovėtų kuo trumpiau”  (Kauno diena, 2011-05-03), „Kauno „stiklainio” istorija: architektui V. Juozaičiui atėmė atestatą” (pilotas.lt, 2011.05.17), „Stiklainio Laisvės alėjoje skandalas: piketuotojai šaukė „Miestą darko” (Kauno diena, 2011-06-17).
 „Senojo Kauno” draugijos pirmininkas, Kauno patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos pirmininkas R. Žiliukas paskelbė atvirą laišką dėl istorinių pastatų niokojimo, adresuotą Lietuvos Respublikos valdžiai, pradedant LR Prezidente ir baigiant LR generaliniu prokuroru.
Viską vainikavo piketas Kaune. Nepalaikau jo, bet džiaugiuosi – ko gero tai buvo pirmoji demonstracija Lietuvoje dėl architektūros. Skirtingos visuomenės grupės turi nevienodą požiūrį į naujas statybas istorinėje aplinkoje, demokratinėje visuomenėje visi turime teisę turėti savo nuomonę ir ją ginti visais teisėtais būdais.
Dauguma specialistų yra girdėję apie UNESCO Vienos memorandumą „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra – istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas” , kuris be kita ko teigia, kad  „...miestų planavime, šiuolaikinėje architektūroje ir istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išsaugojime reiktų vengti visokių pseudoistorinių projektų formų, nes jais nusižengiama ir istorijai, ir dabarčiai.”
Taigi, kodėl skirtingai suprantame ir vertiname naują architektūrą istorinėje aplinkoje? Kokie faktoriai formavo ir formuoja mūsų nuomonę šiuo klausimu? Minėtų publikacijų internetiniuose atsiliepimuose, nagrinėjančiuose naują statybą istorinėje aplinkoje, radau įdomų teiginį, kad „bet kokia nauja architektūra (istorinėje aplinkoje) bus vertinama neigiamai, nes visuomenė tikisi imitacijų“. Nesakyčiau, kad su tuo visiškai sutinku, tačiau ši mintis savotiškai atspindi mūsų situaciją. Pabandžiau suprasti, kodėl toks teiginys gali turėti prasmę.

Matomai retą kurį papiktins ar užgaus Venecijos sukūrimas Las Vegase, nes suprantame, kad šios koncepcijos esmė – pramoga ir žaidimas. Dėl tokių imitacijų didelių diskusijų nekyla, nes retas juos imasi vertinti architektūros kūrinio prasme. Pas mus gi situacija šiek tiek kitokia:

1962 m. pilies rūmai buvo iš dalies restauruoti ir visiškai atstatyti pagal B. Krūminio ir kt. architektų projektą

Lietuvoje kelios kartos išaugo su Trakų pilimi – visiems suprantamu „istorizmu” pagrįsta paveldo tvarkymo koncepcija. Sovietmečiu dauguma tai vertino ne kaip imitacijas, bet kaip istorinės tikrovės atstatymą, patriotizmą ir nacionalinio identiteto demonstravimą.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas 2002 - ? Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė

Tai patvirtina ir kitas mūsų dienų projektas – Valdovų rūmų statyba. Matome, kad ir dabar didelė dalis visuomenės idealizuoja istorinę praeitį ir tai bando įprasminti šimtmečių senumo architektūra. Kol kas istorinės praeities gaivinimo tendencijos visuomenėje nėra išsikvėpusios, o metodai kelia didelį nesutarimą.

2010 m. pilies bokštas buvo iš dalies atstatytas pagal K. Mikšio projektą

To pavyzdžiu galėtų būti Kauno pilies dalinio atstatymo projektas, kur visuomenė dalinasi į atskiras grupes, nerasdamos bendro „idėjinio” pagrindo.
Nors ir menka paguoda, bet mes čia nesame vieni – kitiems senovė taip pat „prie širdies”.

Kijeve, šalia istorinio centro Podolės, teko matyti baigiamą statyti nemažą gyvenamąjį komercinį kvartalą „ВОЗДВИЖЕНСКИЙ”.  Klasicizmo ir rusiško ampyro stiliaus pastatai aiškiai rodo, kokia architektūra yra pageidaujama šioje šalyje.


O šis gyvenamasis kvartalas Jakiborge,  Švedijoje išduoda, kad švedai, tikriausia, pavargo nuo modernumo.

Parodytuose pavyzdžiuose naudoti metodai yra panašūs – vyrauja imitacinė architektūra, bet jų atsiradimo idėjos yra gerokai skirtingos: pas mus tai tautinės ideologijos, ilgintis LDK laikų ir „prarastos” didybės pagrindu atsiradusi architektūra. Tai puikiai iliustruoja pokalbyje Estijoje lietuvių bendruomenės aktyvistų pasakyta frazė: „Estai šiek tiek „pasikėlę”, bet tada mes jiems primename apie mūsų istoriją ir jie nebeturi kuo atsakyti”. Ukrainoje klasicizmas ir rusiškas ampyras taip pat rodo šalies istorijos raidą, bet dabar, matyt, čia ideologijos nedaug – vyrauja verslas: statai tai, kas tau atrodo gražu ir bus gerai perkama už gerą kainą. Švediško pavyzdžio atsiradimą galėčiau sieti su antiglobalistinėmis nuotaikomis ir ramaus gyvenimo nostalgija.

Manau, kad skirtingą naujos architektūros istorinio paveldo teritorijoje vertinimą lemia keletas veiksnių: 
- visuomenės nueitas istorijos kelias ir tradicijos, jos išsilavinimas bei modernumas plačiąja prasme,  t. y. tolesnio vystymosi  ateities matymas. Sakyčiau, kad mūsų visuomenei svarbiau identifikuoti buvusią praeities didybę ir jos nepamiršti nei bandyti žiūrėti į ateitį;
- Projektuojančių architektų požiūris, kūrybiškumas, kompetencija bei sukuriamas rezultatas. Deja, kol kas gerų šių dienų architektūros pavyzdžių istorinėje aplinkoje mes kaip ir neturime (tuo tarpu nors tarpukario pastatai yra modernūs, negirdėjau, kad kas juos peiktų – atvirkščiai, jie yra saugomi);
- Projektų vertintojų ir paveldo specialistų požiūris į naują statybą istorinėje aplinkoje, kuris, mano požiūriu, yra visiškai atsilikęs nuo pasaulinių tendencijų;

Kaip bebūtų, su spaudoje publikuotais KPD valdininkų pasisakymais, jog reikia „statyti taip, kad nauji statiniai atrodytų it seni”  sutinka ne visi. Modernios architektūros sampratoje tokie metodai iš principo yra negalimi, todėl nenuostabu, kad retas šių dienų architektas bando tokiu keliu eiti.
Įtakotas vadinamo Kauno „stiklainio“ triukšmo, panagrinėjau Kauno centrinės dalies – Laisvės alėjos architektūrą, atsiradusią po Nepriklausomybės atgavimo. Daug nepastatėme, o kas pastatyta, nesuteikia pagrindo džiaugtis. Įdomu tai, kad gretutinėse gatvėse architektūra pasirodė įdomesnė nei pačioje Laisvės alėjoje:

Nuomojamų biurų pastatas A. Mickevičiaus g., Kaunas, apie 1995 m. (arch.  V. Kuliešius, G. Natkevičius) išlaikė laiko bandymą,

Komercinis centras „Sostinė” Maironio g. 19, Kaunas, 2003 m. (arch. G. Natkevičius, R. Adomaitis, L. Venslovas, A. Zaniauskas) nors ir nemažas, bet pakankamai lakoniškas ir, mastelio požiūriu, nėra agresyvus.

To negalėčiau teigti apie multifunkcinį kompleksą „Bokštas”, Kęstučio/ Kanto g. kampas, Kaunas, 2008 m. (arch. G. Natkevičius, G. Čepurna, M. Mickevičius, A. Natkevičiūtė, E. Spūdys), kur paties pastato architektūrą su tam tikromis išlygomis galima būtų vertinti neblogai, bet mastelis šiame kontekste yra itin nevykęs.

Pirmo naujo po Nepriklausomybės atgavimo pastato Laisvės alėjoje – „Omnitel” būstinės 1998 m. (arch. A. Rimša) architektūros grynuoliu nepavadinsi,

tačiau buvusio „Mados” pastato Laisvės al., Kaunas  (arch. A. Sprindys), rekonstravimas apie 2007 m. (arch. Ž. Radvilavičius),

buvusio prekybos centro „Merkurijus”, Laisvės al., Kaunas (arch. A. Sprindys, nugriautas 2009 m.)
dalies pastato rekonstravimas apie 2004 m. (arch. A. Sprindys-jaunesnysis)

arba visiškai nepavykusio gyvenamojo pastato buvusio „Lietuvos“ viešbučio vietoje statyba 2009 m. (arch. E. Vilčinskas) verčia manyti, kad kontekstui, proporcijoms ir architektūrai apskritai nebeskiriame visiškai jokio dėmesio.

Gal šis architektūrinis abuojumas sudarė sąlygas atsirasti ir plačiai „išreklamuotai” pastato Laisvės al. 90 rekonstrukcijai (arch. V. Juozaitis),

nors šis autorius yra padaręs ir sąlyginai neblogą viešbučio „Kaunas” Laisvės alėjoje rekonstrukcijos sprendimą.

Taigi, kur slypi tokios menkos kokybės architektūros svarbiausioje Kauno gatvėje atsiradimo priežastys? 

Visuomenės pamąstymuose spaudoje, kad architektai už dideles sumas aklai vykdo užsakovų norus, kad architektai arogantiški ir nori bet kokia kaina įsiamžinti, bet „susimauna”, nes užduotis yra sunki ir reikalauja daug darbo bei gebėjimų, tikriausiai yra dalis tiesos. Taip kaip ir architektų nusiskundimuose, kad užsakovams nesvarbi architektūra, svarbu, kad pigiai ir greitai „suderintu”, todėl renkasi „apsukrius” arba pigius projektuotojus. Mums patiems, o ir visuomenei belieka tik apgailestauti, kad neturime jokios architektūros kritikos skilties miestų dienraščiuose ar respublikinėje spaudoje, nes tai gerokai apsaugotų architektus nuo neatsakingo požiūrio į savo darbą, o visuomenei ir užsakovams suteiktų galimybę pažvelgti ir suprasti architektūros procesus, objektyviau įvertinti taip pat ir architektūros „autoritetų” darbų kokybę.

Pagal tarptautinių žodžių žodyną architektūra apibrėžiama kaip meno šaka, erdvinės žmogaus aplinkos formavimas, pastato meninis pobūdis. Todėl kai kuriais atvejais būtų neteisinga atmesti ir kūrybinės nesėkmės faktorių, tuo labiau, kad nesėkmės aplanko ne tik mus:

Viešbutis šalia Vavelio Krokuvoje.

Sandėlio rekonstrukcija į biuro pastatus Taline.

Komercinis ir biurų pastatas „Metro Plaza” Viru aikštėje, Talinas, 2008 m. (arch. KOKO Architects)

VIENOS MEMORANDUMAS „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra–istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas” teigia, kad:
 „Istoriniai pastatai, atviros erdvės ir šiuolaikinė architektūra reikšmingai padidina miesto verte, suteikdami miestui savitų bruožų.
Šiuolaikinė architektūra gali būti veiksminga miesto konkurencingumo priemonė, nes ji pritraukia gyventojus, turistus ir kapitalą.
Istorinė ir šiuolaikinė architektūra yra vietinės bendruomenės turtas, kuris turėtų tarnauti švietimo tikslams, laisvalaikiui, turizmui ir užtikrinti vertybių rinkos vertę.”

Pažvelgus į mūsų turimą rezultatą, tenka apgailestauti, kad daugumoje atvejų mes šių akivaizdžiai teisingų tezių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebame sėkmingai realizuoti, o didelė dalis visuomenės bei dar didesnė dalis paveldo specialistų tikriausiai dėl to jas laiko Lietuvai netinkamomis. Tačiau pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kurie patvirtina anksčiau išsakytas memorandumo mintis ir iliustruoja, kad nebūtinai reikia „statyti taip, kad nauji statiniai atrodytų kaip seni”. Be abejo, nauja statyba esamą istorinę aplinką veikia skirtingai – nesėkmė joje matosi ypač stipriai, tačiau sėkmingas statinys jai suteikia naujas dimensijas, vertes ir spalvas.

Kaip taisyklė, kontekstualūs, nors ir modernios architektūros nauji statiniai retai sukelia diskusijas visuomenėje.


Viešbutis L‘ERMITAGE, Talinas, 2004 m. (arch. Indrekas Allmannas)

Moderniai, tačiau neišaukiančiai tradicines architektūros formas interpretuojantys statiniai taip pat dažniausiai sulaukia pritarimo.

Parlamentas, Lichtenšteinas, 2007 m. (arch. H. Goritz Architecture Studio)

Nekasdieninės, unikalios architektūros nauji statiniai stebina savo originalumu, bet reaguodami į esamą kontekstą jie taip pat retai sukelia neigiamas emocijas visuomenėje:

CAIXA Forumas 1899 m. elektrinės rekonstrukcija į parodų sales, Madridas, 2007 m. (arch. Herzog & deMeuron)


Muziejaus administracija, Paryžius, 2008 m. (arch. J. Nouvelis, P. Blancas)

Kontrasto principu suprojektuoti pastatai visuomenėje diskusijų sukelia ženkliai daugiau. Meninis „užtaisas” ir motyvuota idėja leidžia pasiekti įdomaus rezultato, nors jis priimtinas ne visiems. Seno ir naujo kontrasto principu suprojektuoti pastatai savaime „užkoduoja” visuomenėje nuomonių skirtumus dėl vertybių, tačiau profesionaliai atliktas darbas parodo, kad galimi ir tokie sprendimai.


Gyvenamasis namas Groningenas, Olandija.
Hearst Building (1928 m.); Hearst Tower, Niujorkas, 2006 m. (arch. N. Fosteris)

Įtaigiai parinkta seno ir naujo kontrasto koncepcija padeda įtikinti visuomenę, kad galimas kelias, kai senosios vertybės ne tik nepraranda savasties, bet įgija ir papildomos vertės.

Knygynas Domininkonų bažnyčioje (1294 m.), Mastrichtas, rekonstr. 2007 m. (arch. Merkx+Girod)

Dažnai neįprastos funkcijos atsiradimas tam tikruose statiniuose taip pat sukelia diskusijas visuomenėje. Naujo ir seno kontrastas sukuria naują meninę išraišką, šiuo atveju naujos funkcijos – viešbučio atsiradimas išgelbėjo istorinę bei architektūrinę vertybę nuo sugriuvimo.


Viešbutis ”Kruisherenhotel” 1438 m. gotikinėje bažnyčioje ir vienuolyne , Mastrichtas, rekonstr. 2005 m. (arch. Satijnplus Architecten)

Netradicinės medžiagos panaudojimas istorinėje aplinkoje dažnai sukelia aštrius ginčus apie tradicijas ir jų saugojimą. Tačiau skirtingų medžiagų sukuriamas kontekstas padeda suvokti pasirinkimo įvairovę ir įtikinti visuomenę, kad ir čia galimi ne tik tradiciniai sprendimai.

Namas muzikantui, Scharans, Šveicarija, 2007 m. (arch. V. Olgiatis)

Tačiau labiausiai visus „įkaitina” avangardiniai sprendimai. Avangardinio „užtaiso” nestokojantys statiniai istorinėje aplinkoje visuomenėje nepalieka abejingų. Vieni tokiais reiškiniais žavisi, kitiems tokia architektūra yra nesusipratimas.

Pompidu meno centras, Paryžius, 1977 m. (arch. R. Rogersas, R. Piano)

Buvusių sandėlių rekonstrukcija į Mados institutą, Paryžius, 2009 m. (arch. Jakob+Macfarlane Architects)

Kadangi apie šių dienų architektūrą (o ir modernų meną apskritai) populiariose leidiniuose straipsnių ir informacijos nerasi, tai naujos, nematytos formos vienaip ar kitaip šokiruoja nepatyrusį žiūrovą, ir jis nežino kaip į tai reikėtų reaguoti. Todėl dažniausiai reaguoja triukšmingai ir neigiamai.


Apartamentų pastatas, Talinas, 2005 m. (arch. 3+1 Architects)

Ypač tai atsiskleidžia statinių rekonstravimo atvejais. Tačiau kada proporcijos draugauja su aplinka, o architektūra nors ir šokiruojanti, bet atlikta nepriekaištingai, visuomenė anksčiau ar vėliau bando ją suprasti ir priimti – tuo ir pasireiškia architektūros jėga. Tokie sprendimai parodo, jog naujas gali praturtinti seną ir taip sukurti naują kokybę.


Dailidžių dirbtuvių rekonstrukcija į biurų pastatą „Rotermano kvartale”, Talinas 2009 m. (arch. KOKO Architects)

Visuomenės grupės dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių skirtingai supranta ir vertina naujas statybas istorinėje aplinkoje ir todėl mes privalome vieni su kitais kalbėtis bei ieškoti sąlyčio taškų. Nes mes, architektai, turime ką jiems pasiūlyti:

1. Motyvuotą prarastų statinių atstatymą istorinėje aplinkoje:


CAFE DE UNIE (arch. J. J. P. Oudas) 1940 m. gegužės 14 d., per bombordavimą Roterdame, Coolsingel g., buvo sugriautas. Pastatas 1986 m. buvo atstatytas Mauritsweg g. kaip puikus olandų meno ir architektūros De Stijl pavyzdys.

2. Rekonstrukciją, kada įtaigiai parinkta seno ir naujo koncepcija padeda įtikinti visuomenę, kad galimas kelias, kai senosios vertybės ne tik nepraranda savasties, bet įgyja ir papildomos vertės.


Buvęs popieriaus fabrikas. Biurai ir apartamentų antstatas, Talinas, 2007 m. (arch. KOKO Architects)

3. Naują statybą istorinėje aplinkoje, kada istoriniai pastatai ir šiuolaikinė architektūra reikšmingai padidina miesto vertę, suteikdami miestui savitų bruožų.

Šiuolaikinio meno muziejus, Niujorkas, 2007 m. (arch. SANAA Architects)

Todėl NEMANAU, kad bet kokia nauja statyba istorinėje aplinkoje visuomenės būtų vertinama tik neigiamai. Tikiu, kad didesnė dalis visuomenė tikisi ne imitacijų, bet ARCHITEKTŪROS. Manau, kad toks yra ir mūsų tikslas.


Architektas Gintaras Balčytis

Pastaba: nuotraukos su Trakų pilimi, Valdovų rūmais ir gyvenviete Jakiborge „pasiskolintos“ iš interneto, kitos nuotraukos – autoriaus.
 

Komentarai