Architektūra karštai

Kitaip tariant, menas mieste, menas viešosiose erdvėse – tiek išorės, tiek visuomeninių pastatų vidaus. Kas krinta į akį vaikščiojant po Lietuvos miestus, ypač – rajonus, nutolusius nuo centrinės jo dalies? Nugyventos viešosios erdvės. Nebeveikiantys fontanai, apdaužytos skulptūros it pamėklės mena didžiųjų Lietuvos miestų mikrorajonų statybos laikus. Apmaudu, nes mažieji šalies miesteliai geba kuo puikiausiai tvarkyti savo bendrabūvio erdves.

Urbanistikos aspektu miestų teritorijoje viešoji erdvė dažniausiai traktuojama kaip vienas iš svarbiausių urbanistinės struktūros dėmenų, apimančių neužstatytas (atviras), statinių apribotas (uždaras) ir žaliąsias (kintančias) miesto erdves [Tomas S. Butkus „Miestas kaip įvykis: urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“, psl. 109]. Savo ruožtu, išskiriami tokie viešųjų erdvių tipai: gatvė, pasažas, krantinė, turgus, kiemas, aikštė, skveras, parkas,  kapinės [ten pat, psl. 109].

Vienok, kalbant apie patį objektą, reikia akcentuoti du dalykus. Pirma, viešoji erdvė nebūtinai yra tik skveras ar aikštė, t. y. ji nebūtinai yra lauke. Viešąja erdve vadintinos ir pastatų visiems pasiekiamos vidaus erdvės. Bet lieka vienas niuansas: vidaus erdvė gali būti vieša tik valstybiniuose pastatuose. Komerciniai privatūs statiniai, kokios paskirties jie bebūtų: ar prekybos centras, ar biurų pastatas ir pan., lieka privačia erdve. Tad pastarąsias galime tik iš dalies vadinti „viešomis“. Viešoji erdvė neturi kitos paskirties apart būti vieta, kurioje būriuojasi ir bendrauja žmonės, tuo tarpu komerciniuose pastatuose dažniausiai jos kuriamos rinkodaros sumetimais.

Tačiau šio straipsnio objektas – ne architektūra ar urbanistika, o ją papildantys dalykai: mažosios architektūros formos, dizaino elementai, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūriniai, kiti objektai, puošiantys mūsų aplinką.

Meno teigiamas poveikis žmogaus emocinei būklei (net gydomasis jo  poveikis), individo gyvenimo kokybei ne sykį tyrinėtas ir aptartas profesionalioje literatūroje. Menas taip pat yra savita komunikacijos forma: maloni, tvarkinga aplinka skatina bendravimą, vilioja joje užsibūti. Žinoma, plačiąja prasme, viena svarbiausių meno kūrinio verčių yra gebėjimas pritraukti žmones, anot Lewiso Mumfordo, tapti vietos siela (genius loci).

Šiuo pagrindu net kuriamos vadinamosios „socialinės strategijos“. Pavyzdžiui, prieš 1992 metų olimpiadą Barselonoje keliuose socialiai pavojinguose šio miesto rajonuose buvo sukurtos viešosios erdvės – skverai, estetiški ir komfortiški. Strategija pilnai pasiteisino: rajonuose kriminogeninė situacija žymiai pasitaisė, kaip ir pritraukė nemažai turistų. Akivaizdu, tokie žingsniai sukuria gerą vienos ar kitos vietos reputaciją, pritraukdama dar daugiau lankytojų. Taigi, būdamas viešai matomas, menas tampa vietovės skiriamuoju ženklu, atskirais atvejais meno kūriniai net semantizuoja vietą, kurioje jie atsiduria: Vilniuje skulptoriaus Gitenio Umbraso sukurtas „Stebuklas“ – mozaika inkrustuota plytelė Katedros aikštės grindinyje ne vieną įkvepia pa(si)tikėti mistikos pasauliu, užminti norą; džiugino jis ir EXPO 2010 lankytojus.

Dar vienas motyvas, kuris turėtų skatinti meno viešose erdvėse radimąsi, yra faktas, kad toli gražu ne kiekvienas žmogus užsuka į dailės muziejus ar parodų sales: tam reikia laiko, o ir noro. Tad viešai pasiekiamas menas lieka bene vienintelis būdas išlaikyti ryšį su menu, žadinti individe jo kūrybiškumą.

Reikia įsisąmoninti, kad menas viešose vietose nebūtinai turi būti oficialus, nomenklatūrinis, „iš visur matomas“, kokio Lietuvoje kažkodėl vis nepavyksta išvengti (dažnas nepraleidžia progos pašmaikštauti apie „lietuvišką samurajų“ Gedimino stovylą Katedros aikštėje ar 20 a. vidurio lietuviškos skulptūros tradicijas tęsiantį Karaliaus Mindaugo paminklą (beje, tarptautinė komisija, 2004 m. parodoje „Žvilgsnis į save“ vertinusi Lietuvos 2000-2003 metų architektūrą, specialiu diplomu pagerbė visai kitą šio konkurso darbą – novatorišką ir įtaigų architekto D. Trainausko ir skulptoriaus D. Liškevičiaus projektą, kuriame siūlyta Lietuvos karalių įamžinti simboliniu šviečiančiu plyšiu žemėje).

Čia gal mums vertėtų pasimokyti komunikacijos su auditorija – žiūrovais – lengvumo iš Vakarų Europos šalių, pavyzdžiui, olandai nesibodi viešosios erdvės dabinti šezlonge gulinčiomis moterimis ar net grafiti primenančiais piešiniais; o skandinavai sugeba tauriai, itin subtiliai įamžinti vieną ar kitą šalies įžymybę. Toks, simbolizmo nestokojantis, yra danų menininkės Kirsten Ortwed sukurtas holokausto memorialas „Grindinio akmenys“ (Paving Stones) Stockholme, skirtas švedų diplomato, išgelbėjusio apie 20000 žydų, Raoulo Wallenbergo atiminimui. Neženkliai virš grindinio iškylančių 12 bronzinių „nuoplaišų“ skulptūrinė kompozicija įtaigiai perteikia to meto įvykių tragizmą.

Negalima sakyti, kad Lietuvos didmiesčiuose visiškai nelikę viešųjų erdvių ar jose nesiranda meno kūrinių. Tačiau šis procesas labiau mena pačių menininkų inicijuojamą akciją, kurią sėkmingai vainikuoja vienas ar kitas kūrinys (tarkim, pastaraisiais metais Klaipėdoje atsiradusi skulptūrinė jūrai mojančio berniuko su šuniu kompozicija „Vaikystės svajonė“ (architektas Vytautas Paulionis ir skulptorius Svajūnas Jurkus) ar ant krantinės lipančio „Vaiduoklio“ – personažo iš "Rytprūsių padavimų“, kurį autoriai skulptorius Svajūnas Jurkus, architektai Vladas Balsys ir Vaidotas Dapkevičius kartu su bendraminčiais siekia paversti gerąja uostamiesčio siela, lygiai taip pat nešančia laimę jį palietusiems kaip ir Kopenhagos undinėlė ar Vilniaus „Stebuklas“. Nenuginčijamai vienas produktyviausiu šioje sferoje menininkų yra Tadas Gutauskas, vertas vadybos meistro vardo: įrodęs miestui, jog būtinai reikia, ir pastatęs Lietuvos krepšinį pagerbiančią skulptūrą prie „Siemens“ arenos, „Vienybės medį“ Vingio parke, jis su tokia pačia neblėstančia ugnele startavo ir ekonomine prasme gana sėkmingai įgyvendino tęstinį projektą – „Laisvės kelias“ – prie Konstitucijos prospekto Vilniuje. Net šį darinį vadinant tikruoju vardu – komerciniu projektu, jis liudija, kad iniciatyva gali būti apvainikuota sėkme, jei tik labai norėsi ir ryžtingai to sieksi.

Tačiau tai nesprendžia problemos iš esmės – mūsų šalyje menas nugrūstas į paraštes ir ten paliktas vegetacijai. Suprantama, Lietuvoje ir privatūs statytojai retas kuris įsisąmonina dailės kūrinių jų statytuose objektuose naudą. Gal neverta per daug iš jų tikėtis, jei pati valstybė menkai tesirūpina šalies miestų įvaizdžiu? Tenka tik apgailestauti, kad ryžtingu mostu atsisakant sovietmečio primestos gyvensenos, nubraukta ir gera patirtis. Nes sovietmečiu, statant visuomeninius objektus, buvo reikalaujama nuo statinio sąmatos skirti 2 proc. meno viešose erdvėse kūrimui. Simboliška, kad 1987 m. Vytauto Šerio iš vario skardos suvirintos skulptūros „Sveikas, pavasari!“ ankstesnėje Justiniškių (Vilnius) vietoje – prie prekybos centro – nebėra, ji tiesiog dingo. Tačiau šia priemone – objekto statybos sąmatoje atskira eilute išskirti menui skirtas lėšas ir taip gausinti meną atvirose visuomenei urbanistinėse vietose po šiai dienai sėkmingai naudojasi Vakarų Europos šalys, kur šis nuošimtis įvairuoja nuo 1 iki 3 valstybinio objekto statybos lėšų: Vokietijoje ir Islandijoje – 1 proc., Danijoje – 2 proc.
Be to, kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Danijoje, sukurta mokesčių reguliavimo sistema, skatinanti ir privačius statytojus investuoti į meną: ten kiek investuotojas skiria lėšų menui viešoje erdvėje, tokia suma moka mažiau mokesčių.

„Žinia, net ir tai liktų tik gerais norais, - pripažįsta žymus danų architektas, besispecializuojantis viešųjų erdvių dizaino kūrime Larsas Vejenas, - jei ne šalies gyventojų mentalitetas. Bendras šalies gyventojų kultūrinis lygis formuoja paklausą, o užsakovams tampa natūralu realizuoti šiuos lūkesčius.“ Tai tas atvejis, kai menui priskiriama ekonominė vertė, bet meno kokybė dėl to nemažėja, o tik kyla, žadindama kūrybiškumo gaivalą kiekviename – ir menininke, ir žiūrove.  Greičiau retorinis klausimas: kada Lietuvos valdžia, statytojai įsisąmonins meno naudą ir imsis investuoti į jį?


Gintautas Pūkas

   
 

Komentarai