Architektūra karštai

Teritorijų planavimo srityje susitinka visuomenės, biurokratų ir architektų interesai. Deja, šios visos trys pusės nėra patenkintos dabartine LR teritorijų planavimo sistema bei kelia klausimus apie tolimesnį jos egzistavimą. Straipsnyje siekiama aptarti svarbiausias teritorijų planavimo problemas bei paskatinti architektų visuomenę aktyvesnei diskusijai ieškant išeities iš susiklėsčiusios situacijos.

Teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. [Teritorijų planavimo įstatymas, 1995-12-12 Nr. I-1120]

Kad teritorijų planavimo sistema atsidūrė aklavietėje, patvirtino ir veik metus trukęs Valstybinis auditas: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2010 m. balandžio 1d. Valstybinio audito ataskaitoje „Teritorijų planavimas ir jo organizavimas“ Nr. VA-P-30-3-8 konstatavo, jog egzistuoja teritorijų planavimo „procedūrinės“ problemos. Audito tikslas buvo įvertinti teritorijų planavimo sistemos efektyvumą. Auditorių nuomone, problemų yra visoje teritorijų planavimo sistemoje, pradedant bendruoju ir baigiant detaliuoju planavimu. Daugiausia problemų kyla regiono, rajono ir vietovės lygmenyse, didžiausios jų – detaliajame planavime. Audito ataskaitoje identifikuota nemažai problemų.

Pirma problema nulemta statybos rinkos veržlumo, verčiančio vežimą statyti prieš arklį: anksčiau patvirtinti žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai užkerta kelią aukštesnio lygmens dokumentams laisvai nustatyti bendrąsias regiono vystymo kryptis, vykdyti bendrajam teritorijų planavimui keliamus uždavinius, todėl apsunkinamas teritorijų planavimo dokumentų derinimo procesas, jis dažnai atliekamas pakartotinai, laiku nepatvirtinami svarbūs teritorijų planavimo politikai formuoti reikalingi dokumentai.

Antrą problemą sukuria tai, kad šiame procese dalyvauja viešas ir privatus sektoriai, kuriems galioja skirtingi reikalavimai. Planavimo sąlygų sąvadai išduodami per ilgesnį terminą, negu nustatyta teisės aktuose. Planavimo sąlygų sąvadai išduodami pavėluotai, nes teisės aktais planavimo sąlygų išdavimo terminai reglamentuoti tik savivaldybėms, o privatiems ūkio subjektams jokie terminai nenustatyti. Todėl savivaldybių vyr. architektai išduoda savivaldybių planavimo sąlygas, nurodydami, kad kai kurie subjektai neišdavė planavimo sąlygų arba laukia, kol bus gautos visos sąlygos ir išduoda planavimo sąlygų sąvadą.

Tikrąją situaciją atskleidė konkrečių detaliųjų planų analizė: Auditui išanalizavus detaliuosius planus nustatyta, kad dauguma planavimo sąlygų, kurias išduoda institucijos, yra abstrakčios, nenumato konkrečių planavimo reikalavimų ir kriterijų ar parametrų, taigi nesivadovaujama Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašu. Kita vertus, teisės aktuose nenumatyti aiškūs kriterijai, kaip nustatyti konkrečias detaliojo planavimo sąlygas. Tai – esminė detaliojo planavimo problema, sudaranti sąlygas korupcijai, patvirtina ir STT atliktas tyrimas „Kovos su korupcija stiprinimas“.

Auditorių nuomone, konkrečios planavimo sąlygos būtinos tolimesniems detaliojo teritorijų planavimo etapams, kad planavimo organizatoriui būtų aišku, ką jis konkrečiai turi daryti, kad jo rengiamas detalusis planas būtų patvirtintas. Kai nustatomos planavimo sąlygos yra abstrakčios ir jose nėra konkrečių planavimo parametrų, sudaromos sąlygos planavimo sąlygas išduodančioms ir derinančioms institucijoms piktnaudžiauti esančiu abstraktumu, o dėl to gali ilgėti teritorijų planavimo procesas, atsirasti papildomų išlaidų, sudaromos prielaidos korupcijai.

Kadangi strateginiai sprendimai priimami tik aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, o detaliojo planavimo metu  įgyvendinami bendrojo ir aukštesnio lygmens specialiojo planavimo sprendiniai, strateginis poveikio aplinkai vertinimas (SPAV) netenka prasmės, kai jis atliekamas detaliajame teritorijos planavime. Tad jei SPAV buvo tinkamai atliktas bendrojo teritorijų planavimo lygmenyje ir numatytos prioritetinės, strateginės teritorijos vystymo kryptys (pvz., miesto bendrajame plane numatytos pramonės objektų galimos vietos), SPAV netenka prasmės žemesniajame – detaliajame – planavime.

Reikėtų keisti ir planuojamos ūkinės veiklos vertinimo (PŪVPAV) atlikimo momentą. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką jis atliekamas detaliojo plano rengimo procese, kol dar nežinomos planuojamos ūkinės veiklos detalės, todėl planuojamos  ūkinės veiklos poveikis aplinkai negali būti tiksliai įvertintas. Atsižvelgiant  į tai, kad detalaus planavimo pagrindinis tikslas yra nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus (aukštingumas, užstatymo tankumas, intensyvumas ir pan.), o tai su konkrečia planuojama  ūkine veikla šiame etape dar nėra tiesiogiai susiję, nes numatomos tik veiklos vykdymo galimybės ir pagrindai, auditorių nuomone, PŪVPAV turėtų būti atliekamas tada, kai jau konkrečiai žinoma, kokia veikla bus vykdoma konkrečioje teritorijoje: kaip bus išdėstyti pastatai, kokia bus naudojama  įranga, kokia galima tarša ir pan. Ekspertų, su kuriais konsultuotasi audito metu, nuomone, PŪVPAV turėtų būti atliekamas prasidėjus statinio techninio projekto rengimo etapui.

Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo laikas taip pat turėtų keistis: kol kas ši procedūra yra atliekama formaliai, nes nėra atliekamas išsamus vertinimas, o tik pateikiami abstraktūs atsakymai į klausimus pagal nustatytą formą, nes detaliojo planavimo metu ne visada žinoma išsami informacija apie planuojamą ūkinę veiklą.

Panašiai ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas (PVSV) atliekamas netinkamame teritorijų planavimo etape, detaliojo plano rengimo metu poveikis visuomenės sveikatai negali būti tiksliai įvertintas, nes poveikis visuomenės sveikatai priklauso nuo konkrečios  ūkinės veiklos ir statybos objekto. Nustatyta, kad PVSV vertinimas tam tikrais atvejais gali būti perteklinis ir dubliuoti PŪVPAV, dėl ko gali užsitęsti visos planavimo procedūros.

Detaliųjų planų derinimo etape sudaromos sąlygos korupcijai atsirasti, nes detaliojo plano rengimo organizatorius ar plano rengėjas tiesiogiai kontaktuoja su kiekvienu Nuolatinės statybos komisijos nariu atskirai ne posėdžio metu.

Laikas, sugaištamas detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo audituojamuose subjektuose stadijose, sudaro didžiąją dalį detaliojo planavimo laiko, ir viršija teisės aktais nustatytus terminus. Detaliojo plano baigiamasis etapas (derinimas ir tvirtinimas) užtrunka ilgiausiai visame teritorijų planavimo procese. Audito metu analizuotais atvejais Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje derinimas ir tvirtinimas vidutiniškai sudaro 44 proc. viso detaliojo plano parengimo, Kauno rajono – 47 proc., Palangos miesto – 60 proc. Be to, pastebime, kad detaliojo plano rengimo etapas, priklausantis tik nuo rengėjo, palyginus su parengiamuoju ir
derinimo bei tvirtinimo etapais, sudaro tik apie 15-19 proc. viso termino. Didžioji dalis detaliojo planavimo laiko, viršijant teisės aktais nustatytus terminus, sugaištama derinant ir tvirtinant detaliuosius planus audituotuose viešojo administravimo subjektuose.

Detaliojo teritorijų planavimo procedūrų atlikimo terminai audito subjektuose [ištrauka iš Valstybinio audito ataskaitos „Teritorijų planavimas ir jo organizavimas“ 3 priedo]

Dabartinė tvarka nepatogi ir vartotojams – bendra teritorijų planavimo dokumentų registrų ir duomenų bankų sistema nefunkcionuoja, nes kiekvienas registro tvarkytojas naudoja skirtingas informacines technologijas, nėra sukurta vieninga visus registrus ir duomenų bazes apjungianti sistema.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės ataskaitoje įvardyti teritorijų planavimo sistemos sunkumai yra labai aktualūs praktikoje, o pateikiami skaičiai tiesiog bado akis (beje architektai gali supažindinti užsakovus su pateiktais procedūrų atlikimo terminais, kad nebūtų kaltinami projektų vilkinimu), tačiau yra visiškai neanalizuojama:
•    teritorijų planavimo santykis su nuosavybe,
•    visuomenės ir politikų daromas neigiamas spaudimas teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams,
•    teritorijų planavimo sprendinių kokybės nustatymas.

Planuodamas teritorijas architektas dažniausiai būna priverstas suderinti sprendinius su esama nuosavybe –savaimingai suformuotais sklypais, trukdančiais planuoti sklandžias, funkcionalias urbanistines struktūras.

Deja, sklypų konsolidacija praktikoje nėra plačiai taikoma ir kaimynas su kaimynu retai kada sutaria dėl sprendimų. Taip pat dėl visuomenės menko mentaliteto retai kada išsaugomi ir realizuojami visuomenės poreikiams reikalingi objektai. Nors ir yra numatyta tvarka dėl paėmimo visuomenės poreikiams, tačiau ji retai taikoma dėl lėšų trūkumo arba ja piktnaudžiaujama.

Siekiamybė būtų: minimali, o ne maksimali nuosavybės įtaka planavimui, kaip ir minimali politikų (tvirtinančių planus) įtaka teritorijų planavimo sprendiniams. Pastarojo tikslo būtų galima pasiekti suteikiant teisę tvirtinti planus profesionalių specialistų grupei; žinoma, išklausius ir įvertinus visuomenės pasiūlymus. Deja, dabar Tarybos narių ar administracijos direktorių tarpe retai būna architektų, daugumą jų sudaro verslo ir politikos atstovai. Realybėje užsakovas ir rengėjas tampa politinių, ekonominių intrigų įkaitais (apie tai ne sykį skelbta informacinėje erdvėje).

Specialistams suteikiant teisę tvirtinti ar priimti lemiamą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumentų realizavimo, būtų sudaryta galimybė išspręsti dar keletą problemų. Pavyzdžiui, šiandien nėra atliekamas teritorijų planavimo sprendinių kokybės, ypač meninės pusės, vertinimas – ekspertizė. Dažniausiai vyr. architektams vieniems tokį vertinimą atlikti sudėtinga, o kitos derinančios ir tikrinančios institucijos dėl urbanistinių sprendimų kokybės išvadų neteikia. Taikant urbanistinių sprendinių kokybinį vertinimą laimėtų visi: užsakovas gautų kokybišką teritorijų planavimo dokumentą, būtų sudarytos sąlygos planavimo rinkos stabilizavimui – sumažėtų dempinginių nekokybiškų projektų, išnaudotumėme Europos sąjungos fondų lėšas, tobulėtų planų rengėjų profesionalumas, o svarbiausia, būtų apgintas visuomenės interesas – juk tokie žingsniai pakeltų urbanistinio planavimo lygį šalies mastu.

Tad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos pagrindu rengiamas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas turėtų užtikrinti sisteminių planavimo problemų sprendimą, visų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sistemiškumą, skirtingų planavimo lygmenų dokumentų suderinamumą ir abipusį poveikį, apibrėžti visuomenės interesą teritorijų planavimo srityje, numatyti jo užtikrinimui būtinas priemones, užtikrinti tvarų gamtinės ir antropogeninės aplinkos, visuomenės ir jos gyvenimo bei veiklos sąlygų vystymąsi išsaugant gyvąją gamtą ir vertingą kraštovaizdį.

[Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-03-31 nutarimu Nr.422]


Parengė Giedrė Ratkutė- Skačkauskienė

Komentarai