Architektūra karštai

Europos sąjungos (ES) institucijų priimami sprendimai, tarp jų ir aktai, kurie turi privalomą pobūdį valstybėms narėms, apima įvairias rinkos sritis, įskaitant ir architektūrinę veiklą. Be to, ryškėja tendencija plėsti šių sričių reguliavimą visos ES mastu ir tokiu būdu pasiekti lygį, kai ES narėse įsivyraus harmoningas rinkos reguliavimas ir galios jei ne vienodi, tai bent jau panašūs standartai, kurie padės užtikrinti ES siekiamus tikslus jos reguliuojamoje rinkos dalyje. Kadangi architektūrinė veikla, tiek dėl politinių priežasčių, tiek dėl jos reikšmingos įtakos visuomeniniam gyvenimui ir ES deklaruojamiems principams, ypač tvarios plėtros (angl. Sustainable development) siekiui, neišvengė ES institucijų įsitraukimo į jos reguliavimą, ES priimami dokumentai architektūros klausimais turi vis didesnę įtaką Lietuvos vidaus politikai, pradedant nuo tokių klausimų kaip architektūros studijų pobūdis ir architekto kvalifikacijos įgijimas iki konkrečių reikalavimų projektavimo kokybei ir aplinkos apsaugos užtikrinimo.

ES institucijos priima įvairaus pobūdžio teisės aktus, kurie skiriasi pagal jų reguliuojamą sritį, privalomumą ir taikymo apimtį, kt. Vieni iš dažniausiai leidžiamų ES teisės aktų yra reglamentai ir direktyvos. Reglamentų pagrindinis skiriamasis požymis yra tas, kad jie privalomi visoms valstybėms narėms ir turi būti tiesiogiai taikomi nacionalinėje teisėje, t.y. jie iš esmės prilygsta įstatymams, todėl reglamentų nuostatomis galima vadovautis ir remtis tiesiogiai jų reguliuojamų santykių srityje kaip bet kurio kito valstybėje priimto įstatymo taikymo atveju. Direktyvų nuostatos, priešingai nei reglamentų, yra skirtos ne tiesiogiai jas taikyti nacionalinėje teisėje, o tik nustatyti valstybėms narėms tam tikras gaires, tikslus, kuriuos jos turi pasiekti, ir leidžiama kiekvienai valstybei narei pasirinkti kaip šiuos tikslus įgyvendinti, t.y. priimti nacionaliniu mastu reikalingus naujus teisės aktus ar padaryti jų pakeitimus, kurie leistų pasiekti ES nustatytus tikslus. Todėl norint įgyvendinti direktyvoje ES užsibrėžtus siekius, vien pačios direktyvos priėmimo nepakanka.

Pagrindinis šiuo metu ES naudojamas instrumentas, kuriuo yra veikiamas nacionalinis architektūrinės veiklos reguliavimas, yra minėtos direktyvos, t.y. ES  priimtose direktyvose nurodo, kokius tikslus valstybės narės turi pasiekti konkrečioje architektūrinės veiklos srityje ir per kokį laikotarpį, o valstybės narės gali pasirinkti, kokiu būdu šiuos tikslus įgyvendinti.

Nors ES direktyvų nuostatos gali atrodyti daugiau deklaratyvios nei realiai turinčios įtaką vidaus reguliavimui, jau yra pavyzdžių, kai Lietuvos teismams teko pasiremti ES direktyvų nuostatomis ir ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principu sprendžiant iškilusius ginčus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tuo atveju, kai ES direktyva pateikia konkretų tam tikro klausimo sprendimo būdą, o nacionalinėje teisėje šis klausimas sprendžiamas kitaip ir dėl to lieka neįgyvendintos ES direktyvos nuostatos, galima tiesiogiai pasiremti ES direktyva iškilus konfliktui, nes ji turi aukštesnę galią nei nacionalinės teisės normos.

Vis dėlto įsigilinti į visą ES priimtų direktyvų sistemą ir suprasti jų nuostatas bei šių nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę specifiką nėra paprasta. Europos architektų taryba (angl. Architects‘ Council of Europe), kuri vienija Europoje veikiančias architektų profesines organizacijas ir rūpinasi Europos architektūros politikos efektyvumu, yra įsteigusi netgi specialią teisinės analizės darbo grupę, kuri nuolat konsultuojasi su ES institucijų atstovais ir kaupia informaciją bei analizuoja ES priimamų dokumentų, įtakojančių architektūros sritį, nuostatas.

Šiuo metu reikšmingiausią vaidmenį architektūros politikoje visos ES mastu turinčios direktyvos reguliuoja pastaruosius klausimus:

1)    Architektų kvalifikacijos pripažinimą kitose ES valstybėse narėse, kai architektai siekia vykdyti savo veiklą už valstybės narės, kurioje įgijo architekto kvalifikaciją, ribų (žr. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo; ši direktyva pakeitė ankstesnę 1985 m. Architektų direktyvą (85/384/EEB) ir jos vienas iš tikslų yra užtikrinti architektūros studijų kokybę visos Europos mastu);
2)    Viešųjų pirkimų, susijusių su architektų paslaugų užsakymu, procedūrą ir reikalavimus (žr. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo);
3)    Aplinkos apsaugos rengiant ir įgyvendinant projektus užtikrinimo priemones (žr. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo);
4)    Pastatų energetinio naudingumo gerinimą (žr. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2002/91/EB dėl pastatų energetinio naudingumo);
5)    Darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimą tiek projekto rengimo, tiek jo vykdymo metu (žr. Tarybos direktyvą 92/57/EEB dėl būtiniausių saugos ir sveikatos reikalavimų laikinosiose arba kilnojamosiose statybvietėse įgyvendinimo);
6)    Paslaugų teikimo laisvės Europos Sąjungoje užtikrinimą ir įgyvendinimo principus (žr. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje).

Pažymėtina ir tai, kad direktyvų nuostatos nuolat kinta, nes stengiamasi jas priderinti prie besikeičiančių technologijų ir ekonominių sąlygų bei pačios Europos Sąjungos politikos. Pavyzdžiui, šiuo metu priimami nauji sprendimai ir keičiamos direktyvų bei kitų dokumentų nuostatos siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos patvirtintą planą 20/20/20, kurio tikslas yra iki 2020 metų sumažinti CO2 emisiją ir energijos suvartojimą 20 proc., bei pasiekti, kad atsinaujinantys energijos ištekliai sudarytų 20 proc. visos ES energijos išteklių. Kokias sąsajas šis planas turi su architektūros sritimi?

Visų pirma, šiuo tikslu 2009 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Minėtos direktyvos preambulės 47 ir 48 punktuose numatyta, kad: „Nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu taisyklės ir įpareigojimai, kuriais nustatyti minimalūs atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo naujuose ir atnaujintuose pastatuose reikalavimai, labai paskatino atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą. Tos priemonės turėtų būti skatinamos platesniame Bendrijos kontekste, kartu statybos reglamentuose ir kodeksuose skatinant energijos požiūriu efektyvų atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą. Siekdamos palengvinti ir paspartinti mažiausių privalomų atsinaujinančių išteklių energijos suvartojimo naujuose pastatuose lygių nustatymą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokių lygių būtų laikomasi, įtraukdamos atsinaujinančių išteklių energijos veiksnį į minimalius energinio naudingumo reikalavimus pagal Direktyvą 2002/91/EB, susijusius su sąnaudų atžvilgiu optimaliu pastatų išmetamo anglies kiekio mažinimu.“ Be to, Direktyvos preambulėje akcentuota, kad nors Direktyvoje 2005/36/EB nustatyti abipusio profesinės kvalifikacijos pripažinimo reikalavimai ir architektams, būtina toliau užtikrinti, kad architektai ir projektuotojai savo planuose ir projektuose tinkamai atsižvelgtų į optimalų atsinaujinančių energijos išteklių ir didelio veiksmingumo technologijų derinį. Todėl valstybės narės turėtų pateikti šiuo požiūriu atitinkamas gaires, nepažeidžiant Direktyvos 2005/36/EB nuostatų.

Įgyvendinant šios direktyvos nuostatas Lietuvoje 2011 m. gegužės 12 d. priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio 50 straipsnis numato atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas pastatuose taisykle. Pavyzdžiui, nuo 2014 m. gruodžio 31 d. nauji pastatai ir esami pastatai, kuriuos reikia kapitališkai atnaujinti, o nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių nauji pastatai ir esami pastatai, kuriuos reikia kapitališkai atnaujinti, turi atitikti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo reikalavimus. Taigi rengiant minėtų pastatų projektus juose turės būti numatytos konkrečios priemonės ir sprendiniai, kurie užtikrins atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo reikalavimų tinkamą įgyvendinimą.

Tai tik keletas pavyzdžių, kaip gali persipinti ir reikšmingai veikti viena kitą iš pirmo žvilgsnio gana tolimos sritys – Europos sąjungos politika ir ją įgyvendinančių direktyvų priėmimas bei statinių projektavimo ir kita architekto veikla atskiroje valstybėje narėje.

Bus daugiau...

Parengė advokatė Kristina Matvejenkaitė

 

Komentarai