Architektūra karštai

Visų  sąmonėje giliai įsirėžusi sentencija, kad architektūra - sustingusi muzika, pastaruoju metu Lietuvoje keičia prasmę. Viduriniajai architektų kartai, pradėjusiai profesinę veiklą sovietmečio sąlygomis, betarpiškai dalyvavusiai sistemų kaitoje, šis procesas vis labiau primena džiazo variacijas, negu klasikinių kompozicijų pastovumą. Vyraujant oficialiai nuomonei, kad tik iki antrojo pasaulinio karo sukurtas paveldas yra vertingas ir saugotinas, vėlesniosios architektūros samprata atsidūrė juridiniame vaakume. Pokario meninės aplinkos modernizavimas sutapo su totalitarizmo silpnėjimu, it tolimas aidas kartojo demokratinėse šalyse vyraujančias industrinio funkcionalizmo tendencijas.

Žmogaus fantazija visuomet gerokai lenkė realias galimybes, o ypač itin brangiai kainuojančioje architektūros meno srityje. Socialiai angažuota sovietmečio ekonomikos politika, orientuota į pigiausias technologijas, siekė kuo greičiau patenkinti didžiosios visuomenės dalies poreikius, nekreipiant dėmesio į galutinio rezultato kokybę. Nepaisant visų buvusių trūkumų, reikėtų objektyviai pripažinti tuo metu projektavusių kolegų profesionalumą, pasiaukojantį, nesavanaudišką darbą, sugebėjimą pakilti virš trumpalaikių ideologinių interesų, pilnai panaudoti bent nedideles materialias galimybes ir sukurti savo laikotarpį atspindinčius kūrinius. Praėjus pastatų eksploatacijos dešimtmečiams, reikėtų kruopščiai išanalizuoti, nešališkai įvertinti ir aktualizuoti šį palikimą, profesionaliai, jautriai jį tvarkyti, atnaujinti, pritaikant šių dienų poreikiams, užuot ieškojus įvairių dingsčių kuo greičiau juo atsikratyti, atlaisvinti sklypus naujiems verslo iššūkiams. Kaip  istorinės architektūros priežiūra, taip ir šis procesas yra žymiai sudėtingesnis ir brangesnis, negu nauja statyba, todėl, dažnai, sąmoningai pasinaudojant neapibrėžta situacija, einama finansine prasme lengviausiu – griovimo – keliu. Manau, kad mes visi esame įsisąmoninę neginčijamą tiesą, kad tik tauta mokanti saugoti savo atmintį ir puoselėti materialų palikimą, dvasinę savastį turi realų išlikimo pagrindą, yra įdomi ir patraukli kitiems.  Šiuo kultūrologiniu principu reikėtų vadovautis nuosekliai, neignoruojant nei vieno istorijos laikotarpio.

Vilniaus sporto rūmai (Wiki nuotr.)

Šiuos teorinius samprotavimus gerai iliustruoja gausūs praktinės veiklos pavyzdžiai. Ryškus praėjusio laikmečio simbolio – Vilniaus sporto rūmų (arch. E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandsbergis) likimas. Buvęs vienu iš gausiausiai lankomų žiūrovinių pastatų, suteikęs erdvę Sąjūdžio suvažiavimui, išraiškingas, unikalus objektas, pakvietus pasaulinio lygio garsenybes (beje, prieš tai viešai labai teigiamai vertinusius būtent šį pastatą), buvo pasmerktas likviduoti kaip „susidėvėjęs“. Vėliau, vietinių kolegų sutelktomis pastangomis apgintas ir netgi įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą... Sustabdžius renginių veiklą šiame pastate ir palikus jį likimo valiai, tebėra apleistas  ligi šiol. Per keletą metų patirta visa įmanoma emocijų skalė.

Kino teatras "Lietuva" (Wiki nuotr.)

Istoriją kartoja „Lietuvos“ kino teatro (arch. J. Kasperavičius) likimas. Peršasi paprasta mintis - o gal šiuose pastatuose galėjo vykti gyvenimas iki šiol, netrukdydamas planuoti ateities veiksmus? Gal įmanoma sugalvoti tokius sprendimus, kurie būtų įgyvendinti ne vien buldozerio pagalba, sukuriant dar vertingesnę naują kokybę? Turime senamiestį, puikų tradicijų tęstinumo pavyzdį. Kiekvienas istorijos laikotarpis nuosekliai palikdavo vienokį ar kitokį atspaudą miesto veide. Tyrėjai, tiesiog pagal sluoksnių klodus gali perskaityti gyvenimo raidos knygas. Dabartinė situacija labai aiškiai parodo mūsų sąmonės nebrandumą ir  nepasiruošimą spręsti netradicinius, daugiaprasmius klausimus.

Nacionalinė dailės galerija (NDG nuotr.)

Šis požiūris – ne vien idealistiniai samprotavimai. Tai puikiai įrodo Nacionalinės dailės galerijos (arch. G. Baravykas, V. Vielius, rekonstrukcija – arch. A. Bučas, D. Čaplinskas, G. Kuginys) dešiniajame Neries krante pavyzdys. Ilgai merdėjęs objektas, profesionaliomis pastangomis prikeltas naujam gyvenimui, įgavo dar tauresnius meninės vertės bruožus. Dešiniajame Neries krante  realizuoti ir kiti unikalūs sovietmečio pastatų pritaikymo naujiems poreikiams projektai. Jie daugiau ar mažiau išlaikė originalius laikmečio bruožus, papildytus naujos raiškos ženklais. Tebediskutuojama apie atliktų darbų meninę vertę, bet gerai yra tai, kad beatodairiškai nebuvo nugriauti patys pastatai. Tai - jau žingsnis į priekį.

Panašūs procesai vyksta visoje šalyje. Nemažai kalbėta ir rašyta apie Kauno bei pajūrio objektus. Peršasi išvada, kad dauguma įvykdytų „patobulinimų“ gal ir sukūrė verslui patrauklesnę aplinką, tačiau tikrai sumenkino objektų meninę vertę. Ateityje jie bus vėl neskausmingai perdarinėjami, o gal net perstatinėjami pagal besikeičiančius rinkos poreikius jau be jokios graužaties. Dabartinis jų veidas – nebeatspindi praėjusio laikmečio, nėra vertingas ir šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Dažnai tai liko tik nekilnojamasis turtas, nebeturintis jokios pridėtinės meninės vertės, kuri, bėgant laikui, būtų galėjusi pakelti ir pačių objektų vertę...

Ryšių ministerijos kompleksas (m.bernex.lt nuotr.)

Viena iš paskutinių Vilniaus aktualijų – Ryšių ministerijos kompleksas Vilniaus gatvėje (arch. J. Šeibokas). Visuotinai pripažintas septyniasdešimtųjų lietuviškos architektūros pavyzdys sulaukė investuotojų dėmesio, nutarta pradėti jo atgaivinimo procesą. Iškilusi konceptuali dilema aptarta Lietuvos architektų sąjungos ekspertų taryboje. Dauguma pasisakė už nuosaikų pastato pritaikymą naujiems poreikiams, nesudarkant įdomios erdvinės ir tūrinės struktūros, nekeičiant fasadų stilistikos. Norėtųsi tikėti, kad taip ir bus.

Pastaruoju metu labai daug girdime apie sovietmečio gyvenamosios aplinkos renovacijos būtinybę. Tai – savotiška mūsų šalies politikos dalis. Nepaisant vadinamųjų „miegamųjų rajonų“ technologinių trūkumų ir prastos fizinės būklės, žvelgiant giliau, matosi labai aiškios jų urbanistinių ir architektūrinių sprendimų idėjos. Kvartalai buvo sukurti kaip vieningos, pakankamai išbaigtos erdvinės kompozicijos, užstatytos santūrios, industrinės architektūrinės išraiškos pastatais. Kompleksai pagal visus reikalavimus buvo papildyti vaikų darželiais, mokyklomis, prekybos centrais, apsodinti žaluma. Tik niekas tuomet nenumatė kartu su laisve artėjančios automobilizacijos bangos. Įdomu, kad panašūs stilistiniai sprendimai buvo tada taikomi ir kitose užsienio šalyse, kuriose tuo metu klestėjo demokratinės visuomenės. Tai buvo modernios, gal kiek idealistinės architektūrinės tendencijos, siekusios aprūpinti gyvenamuoju plotu gyventojų mases. Norėtųsi tikėti, kad esant šiuolaikinei renovacijos sampratai, vykdant gyvenamųjų pastatų apšiltinimo ir kitus aplinkos atgaivinimo darbus, bus profesionaliai išsaugotos ir minėtos vertingosios savybės. Pagrįstos abejonės kyla todėl, kad retokai džiaugiamės pavykusia dabartine gyvenamąja aplinka. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia visomis prasmėmis pranokti minėtąsias sovietmečio statybas, tačiau tai pavyksta tik išskirtiniais atvejais. Rinkos ekonomikos diktatas pasirodė dar žiauresnis už buvusius ideologinius varžtus. Besaikis taupymas siekiant pelno dažnai pavirto viešųjų erdvių ir žalumos ignoravimu, prasta architektūros ir statybos kokybe, labai menku gyvenamosios aplinkos vidiniu ir išoriniu komfortu. Paviršutiniški šiuolaikinių fasadų spalviniai sprendimai, dažnai likę vienintele architektų saviraiškos priemone, priešpastatant juos sovietmečio kvartalų santūriai monochromijai, vargu ar atpirks gilesnės meninės vertės stygių. Mąstant pragmatiškai, kyla mintys apie tai, kokiu būdu teks po kurio laiko renovuoti šiuolaikinius pastatus, kurie pastatyti itin greitai ir apdailinti stiklu bei kitomis lengvomis medžiagomis...

Vilties teikia tai, kad pastaruoju metu vis garsiau imta kalbėti apie šias problemas. Jaunesnioji architektų karta, užaugusi naujoje aplinkoje, sovietmetį suvokia jau ne kaip savo gyvenimo įkyrėjusios kasdienybės dalį, o kaip vieną iš objektyvių istorijos etapų. Architektūros fondo renginiai, paskaitų ir diskusijų ciklai, orientuoti į praėjusio laikotarpio aktualijas, patvirtina, kad nėra neįdomių laikotarpių, tiesiog dažnai vyrauja žmonių kultūrinis abejingumas ar paprasčiausias paviršutiniškumas. Pradėta diskutuoti ir apie panaikintojo architektūros muziejaus atkūrimo galimybes, kuriame, be abejonės, didelis skyrius turėtų būti numatytas ir šio laikotarpio atspindžiams.

Žmogaus aplinkos samprata ir vertinimas bėgant laikui nuolatos kinta ir bręsta. Jau ne kartą įrodyta, jog dažnai tai, kas kažkada atrodė neįdomu ir nevertinga, vėliau pasidaro itin aktualu ir saugotina. Po karo nebuvo branginamas netgi senamiestis. Didelės jo dalys, išlikusios nesugriautos, buvo beatodairiškai nušluotos valant griuvėsius arba tiesiog statant naujus pastatus. Suformuota atitinkama ideologinė politika, skatinusi atsikratyti praeities atgyvenų ir kurti naują, šviesią ateitį. Pavydžių yra apstu, net ideologiškai pasmerkta „stalinistinė“ architektūra pasirodė gana vertinga nekilnojamojo turto tvermės požiūriu. Tik vėliau buvo susigriebta ir suvokta ką iš tikrųjų reiškia praeities palikimas, kokia yra jo vertė ir įtaka visoms gyvenimo ir ekonomikos sferoms. Manau, kad panašiai yra su visais architektūriniais stiliais. Kiekviena epocha turi savo bruožus, kurie natūraliai tampa neatsiejama visuomenės gyvenimo dalimi.
 

Arch. prof. Gintaras Čaikauskas

Komentarai