Architektūra karštai

Pastarųjų mėnesių rezonansiniai įvykiai Kaune (dėl pastato rekonstrukcijos Laisvės al.90), Vilniuje (dėl pastato nugriovimo Jasinskio g.) atvėrė dar vieną kraujuojančią architektūrinės praktikos žaizdą.

Tikriausiai dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su panašiomis, specifinėmis problemomis, kurių sprendimą ne visada pavyksta rasti. Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose saugomų objektų projektavimo veiklą reglamentuojančiuose normatyviniuose dokumentuose gausybė sąvokų, reglamentų, apibrėžimų, prieštaravimų, tačiau nėra paprasto ir aiškaus paties proceso esmės įvardijimo.

Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymas yra veiklos rūšis, turinti didelį poveikį visuomenės gyvenimui. Kartu tai sudėtinė, neatsiejama architektūros ir urbanistikos dalis. Todėl labai svarbu ir teisinga ne tik paveldosaugininkams, bet ir mums, architektams, pagaliau susirūpinti ne vien projektavimo metu kylančių konkrečių problemų sprendimo būdų ieškojimu, bet ir pačios kultūros paveldo saugojimo politikos formavimu. Apgailėtina, bet iki šiol tik 12 proc. nekilnojamųjų kultūros vertybių yra parengta pilna apskaitos dokumentacija, nustatytos ir įteisintos objektų vertingosios savybės, apibrėžtos jų teritorijos ir apsaugos zonos. Atmetus pilis, bažnyčias ir pan., aprašytų objektų, kuriuose potencialiai gali reikėti aktyvaus projektavimo, procentas dar menkesnis. Visuomenės nepasitenkinimas, dirbtinis nekilnojamojo kultūros paveldo ir šiuolaikinės architektūros supriešinimas bei iš to nuolat kylančios įvairiausios problemos, nepaliaujamas teismo procesų inicijavimas prieš visus projektavimo- derinimo proceso dalyvius (tarp jų – ir savo darbuotojus), projektavimą saugomose objektuose daro nepatraukliu. Eilė gabiausių Lietuvos architektų vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose, dėl to nukenčia sprendinių, realizuojamų senamiesčiuose, kokybė. Architektūra tiesiog išstumiama iš pačių gražiausių ir vertingiausių teritorijų. Ginčas tarp architektūros ir paveldo, kaip deja ir tarp architektūros bei saugomų teritorijų, dažniausiai baigiasi ne architektūros naudai.

 Kita aiški problema – skirtingi vertinimo kriterijai taikomi skirtingo laikotarpio pastatams ir urbanistiniams sprendimams, bet kokios architektūrinės veiklos, vykdytos po 1945 metų, menkinimas ar net smerkimas* taip pat nepadeda architektūrai. Padėtį dar labiau supainioja įvairių komisijų be jokios konkrečios atsakomybės steigimas (pvz., Patariamoji visuomeninės kultūros paveldo komisija prie kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos), paverčiantis projektavimą saugomose objektuose aplamai neprognozuojamu. 

Viena skaudžiausių šiandienos aktualijų – Nekilnojamojo kultūros paveldo ir naujos architektūros santykis. Pastaraisiais metais stipriai išsiplėtė KPD prižiūrimos teritorijos. Kaune paskelbtos saugomomis ne tik Senamiesčio, bet ir Naujamiesčio, Žaliakalnio zonos. Saugoma ne vien teritorijų urbanistinė erdvė, jos struktūra, bet ir pavieniai pastatai, jų tūriai, bendra teritorijos tūrinė struktūra. Iš esmės tai reiškia, kad bet kokie tūrio keitimai – naujų aukštų statymas ar esamų griovimas, stogų nuolydžio keitimas, stoglangių, priestatų, verandų terasų atsiradimas yra neleistinas. Dokumentas tarsi konstatuoja, kad Kauno miesto centrinė dalis, senamiestis ir Žaliakalnis pasiekė tobulybę, bet koks tolesnis vystymasis, augimas tiek kiekybės, tiek kokybės prasme nereikalingas ir stabdomas: „Geriau neįmanoma.“ Ar tikrai taip? Ar tokia pozicija teisinga? Ar atvirukuose regimas Naujamiesčio kaip antros klasės Rusijos imperijos tvirtovės vaizdas yra didesnė vertybė, svarbiau už jaunatviškas, veržlias Tarpukario Lietuvos idėjas? Norint ką nors išsaugoti, būtina pažinti ir suprasti, ką ir kam mes saugome. Miesto ar aplinkos tapatumas nėra vien išorinis vaizdas, miestų niekas nekūrė turistų fotografijoms. Pastatai ir miestai buvo ir yra statomi gyvenimui, todėl pats geriausias išsaugojimas yra jų naudojimas.

Kiekvienas architektas, kuriam yra tekę projektuoti istorinio pastato rekonstrukciją, žino, koks sudėtingas yra seno pastato pritaikymo nūdienai sprendimas. Kultūros paveldo apsaugos įstatyme išreikšta nuostata, kad pastatui pati geriausia yra jo pirminė, autentiška paskirtis. Tai tiesa, bet net ir tokiu atveju pastatus tenka modernizuoti, pritaikyti dabarties reikalavimams. Tačiau tiesa ir tai, kad pirminės funkcijos išsaugoti dažnai neįmanoma, pasikeitė gyvenimas, poreikiai, nuosavybės formos. Visuomenei nebereikia vėjo ir vandens malūnų,  fortų ir pilių, kalėjimų miesto centre ir t. t., ir pan. Negrįžtamai pasikeitė gyvenimo būdas, energetika, transportas. Nustatytų pastato vertingųjų savybių išsaugojimas, kitų funkcijai reikalingų statybos, higienos, priešgaisrinių ir saugaus naudojimo reikalavimų įgyvendinimas, pozicijų tarpusavio suderinimas kartais tampa neišsprendžiamu galvosūkiu, o blogiausia – netgi labai vertingų paveldinių objektų praradimo priežastimi. Tačiau beatodairiškas visko saugojimas nuo menkiausios intervencijos nėra perspektyvus. Lietuvoje visa saugojimo sistema pagrįsta draudimais, kas paveldinius pastatus verčia mumijomis, pasmerkia juos nykimui ir žūčiai. Kaip tokio proceso pavyzdžiai gali būti: Šančių kareivinės, Palangos gatvės kvartalas, Marvelės dvaras, neužilgo – Kauno fortai...

 Saugojimas negali būti nieko neveikimas, viską tik draudžiant. Architektūra savo prigimtimi yra kuriantis pradas. Miesto, kaip ir paties žmogaus kaita yra gražus, natūralus ir gyvybiškai būtinas procesas. Tai pilnaverčio gyvenimo dėsnis. Karta keičia kartą, kiekviena su savo savastimi, svajonėmis, lūkesčiais ir galimybėmis. Jos gyvena, palieka pėdsakus. Taip pat ir architektūrą.

Pastatai ir miestai kaip žmonės – jie patiria visko. Pakilimų, nuosmukių, ligų, žaizdų, švenčių, gimimų ir mirčių. Bet tai ir yra gyvenimas.



Dalius Zigmantas Šarakauskas

Autorius dėkoja Astai ir Gintarui Prikockiams už pagalbą rengiant šį straipsnį.

_______

*Kauno Naujamiesčio Unikalus objekto kodas: 22149 vertingųjų savybių aprašas;
  Kauno Naujamiesčio paveldosaugos reglamento koncepcija:
 
"-  Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpis paliko ypač ryškius pėdsakus Kauno urbanistikos ir architektūros paveldo sanklodoje. Nuo 1919 m. Kaunas tapo laikinąja ir faktine Lietuvos Respublikos sostine, o Naujamiestis, kaip miesto centras, tapo sostinės ir visos valstybės reprezentaciniu centru. Tuo laiku principinė urbanistikos struktūra nepakito. Tačiau kvartaluose pastebimos dvi tendencijos: didelių sklypų parceliavimas formuojant mažesnius arba sklypų stambinimas, supirkinėjant gretimus sklypus. Tai buvo reikalinga naujai statomiems valstybės aparato administravimo statiniams (bankams, ministerijoms, paštui ir pan.). Dalyje kvartalų skaldant apgyvendintus sklypus į juos buvo nutiesti privažiuojamieji keliai, vėliau virtę gatvelėmis (M. Dobužinskio, Vaidilutės, Lydos gatvės ir kelios bevardės).
- Urbanistinė Naujamiesčio teritorijos destrukcija prasidėjo sovietiniais metais, kai kvartaluose imta statyti naujus statinius vadovaujantis ūkiniais ir kitais to meto poreikiais, bet ne istorinės planinės struktūros išsaugojimo principu. Teritorijoje atsirado statiniai, kurių dydis, tūris, pastatymo plotas ir vieta disonavo su istorine urbanistine struktūra. Šiais veiksmais pažeista autentiška istorinė planinė - erdvinė struktūra sudaro 35-40 procentų viso vertybės ploto."

Komentarai