Architektūra karštai

   
 ...dingę miestai (iliustracijos iš naujienų portalo Alfa.lt, 2011 04 19)

Kultūros paveldo apsaugą visame pasaulyje reglamentuoja įvairių paveldo priežiūra besirūpinančių organizacijų chartijos, konvencijos, deklaracijos ir rekomendacijos. Nereta jų papildo viena kitą, tačiau galima apčiuopti ir tam tikras bendras tendencijas. Šiame straipsnyje ir bus bandoma jas apžvelgti.

Kultūros paveldo apsauga

Nūdienos kultūros paveldo samprata apima architektūros ir urbanistikos paveldą, gamtinę aplinką, meno, istorijos ir archeologijos paminklus. Tačiau paveldosauga, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi savo pradžią, raidą ir kaitą. Paminklo ir paveldosaugos samprata ir turinys kito. Iki pat XIX a. pradžios nei europiečiai, nei amerikiečiai nesiejo savo tapatumo su materialiuoju paveldu. Fizinės praeities liekanos tapo svarbios tik tuomet, kai buvo suvokta, kad kiekvienos tautos ar epochos istorija yra unikali ir nepakartojama (Čepaitienė 2005: 77).  

  
...dingę miestai (iliustracijos iš naujienų portalo Alfa.lt, 2011 04 19)

Paveldosauga kaip tarptautinis reiškinys nėra labai senas. Specializuotas erudicinis interesas kultūros vertybių apsaugai ir tyrimui išryškėjo Renesanso epochoje ir klestėjo XVII–XVIII a. (Čepaitienė 2005: 38). Valstybinei kultūros paveldo apsaugai ir jai skirtiems įstatymams Europoje pradžią davė 1789 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija – vieni revoliucinės valdžios nurodymai skelbė apie meno kūrinių globą, kiti siūlė naikinti tai, kas primena feodalizmą ir despotizmą (Glemža 2002: 11–12). Didelis pasaulio tautų susidomėjimas savo praeitimi, jos paminklų išsaugojimu gimsta XIX a. ir pasireiškia įvairių istorinės pakraipos mokslo draugijų bei apsaugos visuomeninių organizacijų steigimu ir veikla. Jau 1835 m. Belgijoje Tarptautinis kongresas pripažino, kad kultūros vertybės turi būti saugomos kompleksiškai. Tokios tarptautinės organizacijos kaip Europos Taryba, UNESCO ir ICOMOS rengia chartijas, konvencijas, deklaracijas, rekomendacijas, skirtas kultūros paveldo apsaugai.

Glaustai apžvelgus, kaip kito kultūros paveldo sąvoka ir objektas XX–XXI a. tarptautinių organizacijų dokumentuose, išryškėjo tendencija – nuo pavienio objekto apsaugos einama link visumos. Paskutinio XX a. dešimtmečio ir šiuolaikinė paveldosaugos kryptis skatina suvokti kultūros paveldą kuo plačiau, apimant visus įmanomus ženklus, kurie liudija žmonių veiklą ir laimėjimus per laiko slinktį. Į kultūros paveldo objekto sąvoką įtraukiamas ir neapčiuopiamas, nematerialusis kultūros paveldas – tai vietos turinys, kurį sudaro gyventojų identifikacija su vietove, įvairios tradicijos, liaudies amatai, socialinė bei dvasinė vietovės terpė. Kultūros paveldo objekto apibendrintą sampratos turinio kaitą XX–XXI a. tarptautiniuose dokumentuose rodo ši schema.

Naujos architektūros istorinėje aplinkoje kūrimo principai

Minėtuose tarptautinių organizacijų dokumentuose yra pateikiamos ne tik kultūros paveldo apsaugos, bet ir naujos architektūros kūrimo istorinėje aplinkoje nuostatos, kurios, beje, laiko tėkmėje taip pat kito. Galima išskirti tris XX amžiaus antros pusės šios kaitos etapus.

Pirmas – tai 7-8 dešimtmečiai. Kultūros paveldo kontekstas buvo traktuojamas kaip pagrindas kūrybai, taip pat skatinama struktūrinė ir kompozicinė naujų statinių dermė su istorine aplinka ir akcentuojamas šiuolaikiškumo principas – kiekvienas kūrinys turi atstovauti savo laikmetį.

Antrame – 8-9 dešimtmečiuose, kultūros paveldo konteksto pažinimas ir pagarba turėtų lemti organišką naujadaro santykį su aplinka. Akcentuojamas istorinės aplinkos vientisumo, savitumo ir vietos dvasios palaikymas. Kuriant naują architektūrą, rekomenduojama naudoti  regionui būdingas statybines medžiagas, bei išsaugoti tradicines technologijas. Nauji architektūros kūriniai turėtų papildyti ir praturtinti istorinės terpės vertes jų netransformuojant. Šiuolaikiškumo principas akcentuojamas švelniau – objekto naujumas turėtų būti atpažįstamas atidžiai jį apžiūrėjus.

Dabar išgyvename trečia etapą – XX – XXI  amžių sandūrą. Tarptautiniuose dokumentuose pritariama istorinės miesto aplinkos kaitai, išsaugančiai ir stiprinančiai paveldo kultūrinę reikšmę ir specifinį pobūdį.  Naujausiuose dokumentuose stengiamasi apjungti tiek apsaugos ir tausojančio vartojimo, tiek plėtros ir naujos architektūros kūrimo nuostatas. Skatinama siekti kontekstiškos, šiuolaikiškos bei kokybiškos architektūros. Naujas architektūros kūrinys turėtų atspindėti savo laikmetį ir intervencijos pėdsakai būti atpažįstami ateityje.

Apibendrinimas

•    Žmogaus sukurta urbanistinė struktūra (miestas) yra gyvas organizmas ir jis gyvuoja tol, kol vystosi, keičiasi, auga. Jis visais amžiais buvo statomas, griaunamas, perstatomas – anksčiau net nekildavo tokių klausimų, ar galima plėtra, nes ji vyko natūraliai ir pastoviai. Tačiau pastarojo šimtmečio industrijos bumas pasaulį privertė suvokti vis didėjančią žmogaus veiklos grėsmę aplinkai. Permainos miestuose ėmė vykti taip sparčiai, kad istorinių miestų parametrai ir miestovaizdis ėmė keistis iš esmės.
•    Paveldo objekto sąvoka tarptautiniuose dokumentuose per šimtmetį pakito nuo pavienio daikto iki visko, kas susiję su žmogaus kultūra.
•    XXI a. pradžios tarptautiniuose dokumentuose šiuolaikinė architektūra traktuojama kaip lygiavertė istorinei – “istorinė ir šiuolaikinė architektūra yra vietinės bendruomenės turtas” (Vienos Memorandumas, 2005). Šiuolaikiniai architektūrai keliami reikalavimai – pagarba istoriniam kontekstui, dermė ir kokybė.

P.S.: dvi mintys apmąstymui:
 Senos ir naujos architektūros sintezės sėkmė priklauso vien nuo kūrėjo meistriškumo. (V. Jurkštas,1977)  
Praktikoje senos ir naujos architektūros sintezės kelias yra labai komplikuotas – labiau primenantis “vandens ir ugnies sintezę”...


VGTU doc. dr. Dalia Dijokienė

Pagal pranešimą, skaitytą seminare „Šiuolaikinė architektūra gamtosauginiu ir paveldosauginiu aspektais“
Nida, 2011 m. rugsėjis





 

Komentarai