Architektūra karštai

Architektūra yra žmonių kultūros išraiška formuojanti identitetą. Statiniuose, apart funkcinių ir praktinių dalykų, išreiškiamos ir visuomenei priimtinos ir siektinos vertybės. Priklausomai nuo to, kiek tas vertybes pavyksta išreikšti, architektūros objektai tampa viešojo meno dalimi. Architektūra yra visuomenės, civilizacijų išsivystimo matas. Architektūra, kurią kuriame dabar, yra informacijos šaltinis apie mūsų sampratą ateinančioms kartoms.

Europoje vykdoma politika, kuria siekiama aukštesnės architektūros, miestų aplinkos bei gyvenimo kokybės, pažangesnių urbanistinių, architektūrinių sprendimų. Bendri tokios politikos bruožai yra užfiksuoti Europos Sąjungos dokumentuose, chartijose. Leipcigo chartijoje (2007 m.) Europos miestų stiprinimui ir konkurencingumui didinti siūlomi konkretūs strateginiai veiksmai, siekiant ekonominio klestėjimo, socialinio balanso, sveikos aplinkos. Įvertinama, kad miestai apima unikalias kultūros savybes, aktyvų socialinį gyvenimą, išskirtines ekonominio vystymo galimybes. Miestai yra žinių, inovacijų augimo centrai. Kita vertus, miestai turi demografinių problemų, socialinių skirtumų, miestai neišnaudoja savo potencialo. Siekiant darnios plėtros ir Europos miestų potencialo didinimo, reikalaujama ypač ryžtingų sprendimų šiose srityse:

•    Kurti aukštos kokybės urbanistinių struktūrų kartu su ekonominiu aktyvumu ir investicijomis;
•    Kurti viešąsias erdves, užtikrinti jų kokybę (kokybiškos viešosios erdvės yra neatsiejamos nuo gyvenimo kokybės gerinimo). Urbanistiniai, architektūriniai, inžineriniai sprendimai turi kurti į vartotoją orientuotas, patrauklias erdves ir turi atitikti aukščiausius standartus. Taip pat pažymima, kad šioje srityje iniciatyvą ir domėjimąsi turi išreikšti ne tik piliečiai ir verslo atstovai, investuotojai, bet ir – šalies mastu – valstybinės institucijos savivaldybės;
•    modernizuoti Infrastruktūros tinklą,  užtikrinant jo efektyvumą;
•    skatinti veiksnias inovacijas ir švietimo politiką.

Europoje, nacionaliniu lygiu urbanistinių ir architektūrinių sprendimų, formuojančių žmogaus gyvenamąją aplinką, sėkmingam tobulinimui, integravimui naudojama individualios šalies architektūros politika. Europos šalių architektūros politikos formavimą remia Europos architektūros politikos forumas (The European Forum for Architectural Policies, EFAP). EFAP pagrindiniai siekiai: skleisti architektūros, erdvinio planavimo svarbą gyvenimo kokybei; skatinti iniciatyvas, sudarančias sąlygas geresnei ir kokybiškenei architektūrai, miestų kokybei dabartinėms ir ateinančioms kartoms; identifikuoti inovatyvius sprendimus architektūroje ir urbanistikoje, kurie keičia gyvenimo ir darbo sąlygas – mobilumą, demografiją, socialinius ryšius, pilietinį aktyvumą; tarpininkauti institucijoms ir individams pabrėžiant architektūros svarbą, formuojant architektūros politiką; dalintis patirtimi ir geriausiais praktikos pavyzdžiais. EFAP apjungia valstybinių institucijų, kultūrinių institucijų ir architektų profesinių organizacijų darbą.

Viena iš pirmųjų Europos šalių, kuri priėmė nacionalinę architektūros politiką yra Suomija (1998). Nacionalinės architektūros pagrindu, 2001 – 2010 metais, suomiai sukūrė lokalius architektūros politikos dokumentus: Jyväskylä (2002), Oulu (2002), Rytinio Suomijos regiono (2000), Vantaa (2006), Lappeenranta (2007), Tampere (2006), Kuopio (2007), Helsinki (2006, 2009), Turku (2009), Lohja (2009), Lahti (2010), Häme (2007), Varsinais-Suomi (2006), Uusimaa (2009)...

Suomijos lokalių architektūros politikos programų pasiskirstymo šalies teritorijoje schema. Šaltinis: http://www.apoli.fi/kunnat_ja_alueet

Suomijos nacionalinės architektūros politikos tikslas yra nustatyti architektūros veiklos ribas ir uždavinius, tolimesnes priemones. Architektūros politika nustato rekomendacijas:
•    architektūros paveldo apsaugai, esamų statinių vertės išsaugojimui ir didinimui,
•    esamos ir kuriamos architektūros konkurencingumui  tarptautiniame lygmenyje palaikyti,
•    suteikia priemones, kuriomis vadovaujantis kuriama aukšta gyvenamosios aplinkos  ir architektūros kokybė.

Architektūros politika siekia tobulinti kokybinius rodiklius, kurie būtų darnios plėtros sudedamoji dalis. Taip pat  aptariama:
•    įstatyminė bazė,
•    regionų architektų vaidmuo,
•    profesinės edukacijos stiprinimas,
•    kokybės garantija,
•    architektūrinių konkursų svarba,
•    visuomenės supažindinimas su profesine veikla,
•    architektūros politikos įgyvendinimas.

Suomijos nacionalinė architektūros politika yra išversta ne tik į anglų, vokiečių, prancūzų, švedų  bet ir į arabų, turkų kalbas - tai rodo didelį susidomėjimą šiuo dokumentu.

Peržvelgiant kitų šalių, naujesnius nacionalinius architektūros politikos dokumentus, matomas beveik analogiškas tikslų kėlimas. Norvegų architektūros politikos dokumente (Norwegian Architectural Policy) pažymimos šios temos:
•    architektūra neatsiejama nuo aplinkai draugiškų sprendimų (ekologijos, atsinaujinančių energijos šaltinių);
•    miestų plėtra neatsiejama nuo kokybiškos architektūros;
•    būtina, kad valdžios institucijos aktyviai vykdytų kultūrinės aplinkos, paveldo apsaugą;
•    architektūra turi būti tobulinama žiniomis, kompetencija;
•    norvegų architektūra turi būti tarptautinė.

Airijos valstybinės architektūros politikos  2009 – 2015 metams dokumente aptariamos šios sritys:

•    architektūros kokybės siekimas;
•    projektų vertinimas ne tik kaina, bet ir architektūrine kokybe;
•    architektūrinių konkursų svarba siekiant išrinkti geriausius kokybės ir kainos aspektais projektus;
•    paveldo išsaugojimas;
•    edukacija ypatingą dėmesį skiriant darniai plėtrai, architektūros kokybei, paveldo apsaugai;
•    skatinti visapusiškas iniciatyvas, didinančias visuomenės suvokimą apie urbanistiką, architektūrą jų svarbą.

Profesionalų architektų, urbanistų švietėjiško darbo su visuomene svarba buvo akcentuojama ir šių metų rugsėjo mėnesį Gdanske vykusioje konferencijoje „Inovacijos perprojektuojant Europos miestus“. Jyvaskyla (Suomija) miesto architektė teigė, kad ilgalaikis, nuoseklus ir kantrus  visuomenės ugdymas yra neatsiejama darnios aplinkos siekio dalis. Taip pat akcentavo, kad miestas yra kuriamas žmonėms, projektų sprendiniai turi būti etiški, estetiški, kūrybingi, ekologiški, ekonomiški. Geriausiems projektams išrinkti Suomijoje dažnai rengiami architektūriniai konkursai. Architektas Henrikas Stjernholmas (Vejle, Danija) pabrėžė edukacinio darbo su lokalia valdžia būtinumą – danai per kiekvieną tokios valdžios kandenciją rengia paskaitas apie architektūrą, jos kokybės svarbą, rengia pažintines ekskursijas mieste. Kiti konferencijos dalyviai visuomenės edukaciją taip pat išskiria kaip prioritetinę architektūros politikos veikla.

H. Stjernholmas kaip puikios architektūros ir visuomenės sąmoningumo pavyzdį pateikė projektą „Banga Vejle mieste“ (The Wave in Vejle)[Iliustracijų šaltinis: http://www.henninglarsen.com]

Europos architektų bendruomenė miesto vystymo sferoje prioritetą teikia ne tik profesinių sprendimų kokybei, bet ir visuomenės lavinimui. Paskutiniu laikotarpiu vis aiškiau įvardijama, kad architektai, urbanistai negali apsiriboti vien tik savo tiesioginiu darbu. Vykdomas edukacinis darbas su suaugusiais ir ypač vaikais – augančiais būsimais vartotojais, užsakovais ir architektais – sudarys sąlygas geresniam visuomenės ir architektūros savitarpio supratimui, abipusiam tobulėjimui. Architektai, urbanistai turi garsėti ne tik puikiais darbais, bet ir artimu kontaktu su žmonėmis. Jei visuomenė bus sąmoningesnė ir įvertins architektūrinių projektų kokybės svarbą, bent valstybiniams objektams taikys viešus architektūrinius konkursus – turėsime estetiškesnę, charakteringesnę, darnesnę gyvenimo aplinką.

Ne atsitiktinai tose šalyse, kur nuo seno rūpinamasi architektūra, suvokiama, kad ji – kultūros dalis, aiškiai formuojama architektūros politika, aktyviai šviečiama visuomenė, architektūros lygis yra ženkliai aukštesnis: pavyzdžiui, Suomijoje, Danijoje, Olandijoje.

Urbanistė Giedrė Ratkutė - Skačkauskienė
 

Komentarai