Architektūra karštai

LR Aplinkos ministerijos parengtas naujas teritorijų planavimo įstatymas numato esminę esamos planavimo sistemos pertvarką, kuri, jei nebus iškraipyta TPĮ svarstymo Seime metu, įgalins sutrumpinti planavimo procesus, atsisakyti nereikalingų dokumentų rengimo, aiškiau reglamentuos dokumentų pasekmes fiziniams ir juridiniams asmenims. Tai, be abejonės, naudinga tiek savivaldybėms, tiek bendram investiciniam klimatui šalyje. Tačiau kartu akivaizdu, kad savivaldybės vis labiau praranda turėtus svertus planavimo sprendinių įgyvendinimui formuojant ir pertvarkant žemės sklypus, kuriant infrastruktūrą, koordinuojant planavimo dokumentų rengimą. Siekiama iš savivaldybių perimti teritorijų planavimo dokumentų registrą. Trūksta ir išdiskutuotos visos valstybės urbanistinės raidos vizijos – tą akivaizdžiai rodo bandymai atskirų įstatymo straipsnių pakeitimais realizuoti atskirų interesų grupių – energijos gamintojų ir tiekėjų, miškų savininkų, ūkininkų ir pan. interesus.

Parengus Lietuvos miestų bendruosius planus pagrindinė teritorijų planavimo sistemos problema yra ne planavimo dokumentų stoka ar planavimo procedūros, bet  dokumentų gebėjimas numatyti ir koordinuoti visuomenės ekonomines galimybes atitinkančius sprendimus ir užtikrinti jų  įgyvendinimą. To šiame teritorijų planavimo įstatymo projekte nėra, paliekant šią sritį naujam – gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtros įstatymui. Tačiau jau  koncepcijos stadijoje šio įstatymo rengimas įstrigo tarp Aplinkos, Ūkio ministerijų ir interesų grupių. Jei nebus sukurtas planavimo sprendinių įgyvendinimo mechanizmas ir įvardintos už įgyvendinimą atsakingos institucijos (visose ES šalyse tai yra savivaldybės), planavimas taip ir liks tik spekuliacinis žemės kainą įteisinantis procesas. Jeigu savivaldybės privalėtų įgyvendinti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir turėtų tam reikalingus instrumentus, jų rengiami planai vietoje žemės kainą reguliuojančių dokumentų taptų realiais laike apibrėžtais projektais ir sudarytų sąlygas investicijų skatinimui. Todėl manome, kad realių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo svertų sukūrimas ir atsakomybės nustatymas yra pirmaeilis uždavinys ir privalo būti sprendžiamas kartu su teritorijų planavimo įstatymo svarstymu.

Žemės sklypų formavimas, konsolidavimas, paėmimas visuomenės poreikiams taip pat yra neatskiriama investicijų pritraukimo ir darnios miestų plėtros užtikrinimo dalis. Šias veiklos sritis reglamentuoja kiti įstatymai (Žemės įstatymas ir kt.). Nepakeitus Žemės įstatymo ir jo poįstatyminių aktų, naujojo teritorijų planavimo įstatymo nuostatos neveiks.

Savivaldybėms, kaip planavimo sprendinius įgyvendinančioms institucijoms, būtinos priemonės:
a.    Žemės sklypų formavimo, konsolidavimo, paėmimo visuomenės poreikiams organizavimas.
b.    Lėšų planavimo dokumentų sprendiniuose numatytos infrastruktūros kūrimui konsolidavimas (per infrastruktūros, prisijungimo ir pan. mokesčius, subsidijas ir pan.).

Pakartotinai ir primygtinai siūlome parengti ir teikti ne vieną teritorijų planavimo įstatymą, bet visą planavimo ir sprendinių įgyvendinimo procesą aprašantį kodeksą, kartu su reikiamų įstatymų (Saugojamų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Žemės ir kt.) pataisomis, naujais teisės aktais (Gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtros įstatymu), poįstatyminiais teisės aktais, taisyklėmis, metodikomis ir pan. Įsigaliojęs teritorijų planavimo įstatymas be būtinų minėtų teisės aktų esminių pataisų sukels tik dar didesnę painiavą.


Mindaugas Pakalnis