Architektūra karštai

Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas 2011 m. vasario 8 d. Įsakymu Nr. D1-118 paskelbė tris Aplinkos ministerijos šių metų veiklos prioritetus. Vienas jų: „Renovacija. Peržiūrėti Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą, nustatant siekį mažinti šilumos sąnaudas kuo efektyviau panaudojant gyventojų ir valstybės paramos lėšas. Įgyvendinti pateiktas rekomendacijas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje „Daugiabučių namų atnaujinimas (modernizavimas)“.

Kodėl tai taip aktualu Lietuvai? Ir kiek Daugiabučių namų modernizavimo programa (toliau – Programa) atliepia tvarios plėtros nuostatas?

Iš tiesų, būtinybė renovuoti senus daugiabučius pastatus – akivaizdi, juk „Lietuvoje daugiau kaip 60 procentų daugiabučių namų pastatyta per praėjusio amžiaus paskutinius keturis dešimtmečius. Tada vyravo stambiaplokščių daugiabučių namų statyba. Tokie daugiabučiai namai neekonomiški energijos vartojimo požiūriu, juos eksploatuoti žiemą brangu, todėl mažas pajamas gaunantys gyventojai neišgali sumokėti už šilumą.“ [Programa] Tam Lietuvos valdžia net kreipėsi į Europos Komisiją, kuri 2008 metais pritarė, kad 86 mln. litų iš Ignalinos 2007–2013 metų programos lėšų būtų naudojama energijos efektyvumo priemonėms įgyvendinti daugiabučiuose namuose.

Akstinas aktyviau imtis šios Programos buvo ir pernai pavasarį gegužės mėnesį patvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES, kuri skelbia, kad iki šiol „Pastatuose suvartojama 40 % visos Sąjungos suvartojamos energijos“ (toliau – Direktyva). Europa užsibrėžė tikslą – iki 2020 m. perpus sumažinti energijos vartojimą pastatuose, kas sumažintų išmetamo į atmosferą anglies dioksido.
Programoje, rašytoje dar 2004 m., antrinama Direktyvai: „...iki 2020 metų bus siekiama modernizuoti 70 procentų (24 000) daugiabučių namų, kurių statybos leidimai išduoti iki 1993 metų, šiluminės energijos sąnaudos modernizuotų daugiabučių namų naudingojo ploto vienetui sumažės iki 30 procentų, palyginti su šiluminės energijos sąnaudomis prieš namo atnaujinimą (modernizavimą), apie 400 tūkst. tonų per metus sumažės išmetamo į atmosferą anglies dioksido.“

Tiesiogiai su tema siejasi ir Direktyvos nuostata: „Pastatų energinis naudingumas turėtų būti apskaičiuojamas taikant metodiką, kurioje be šiluminių savybių numatomi kiti faktoriai, įgaunantys vis daugiau svarbos, kaip antai šildymo ir oro kondicionavimo įranga, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas, pasyvaus šildymo ir vėsinimo elementai, apsauga nuo saulės, patalpų oro kokybė, tinkama natūrali šviesa ir pastatų projektavimas. Energinio naudingumo apskaičiavimo metodika turėtų būti pagrįsta ne tik tuo laikotarpiu, kai reikalingas šildymas, bet turėtų apimti metinį pastato energinį naudingumą. Rengiant tą metodiką reikėtų atsižvelgti į galiojančius Europos standartus.“

Todėl energinio naudingumo reikalavimuose turėtų būti atsižvelgiama į bendras patalpų mikroklimato sąlygas siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, kaip antai netinkamas vėdinimas, taip pat į vietos ypatybes ir numatytą paskirtį bei pastato amžių.
Rengiant pastatų energinio naudingumo apskaičiavimo metodiką, Direktyvoje raginama atsižvelgti bent į šiuos aspektus:
„a) toliau išvardytas faktinės šiluminės pastato, įskaitant jo vidaus pertvaras, charakteristikas:
i) šiluminis laidumas;
ii) izoliacija;
iii) pasyvus šildymas;
iv) vėsinimo elementai; ir
v) šiluminiai tilteliai;
b) šildymo įrangą ir aprūpinimą karštu vandeniu, taip pat jų izoliacijos charakteristikas;
c) oro kondicionavimo įrenginius;
d) natūralų ir mechaninį vėdinimą, prireikus įskaitant sandarumą;
e) įmontuotą apšvietimo įrangą (daugiausia negyvenamųjų namų sektoriuje);
f) pastato projektą, padėtį ir orientavimą, įskaitant išorines klimato sąlygas;
g) pasyviąją saulės sistemą ir apsaugą nuo saulės spinduliavimo;
h) patalpų mikroklimato sąlygas, įskaitant numatomą patalpų mikroklimatą;
i) vidinę apkrovą.

4. Atliekant šiuos skaičiavimus, prireikus, atsižvelgiama į teigiamą šių dalykų poveikį:
a) vietos saulės spindulių poveikis, aktyviosios saulės sistemos ir kitos atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios šildymo ir elektros energijos sistemos;
b) kogeneracijos (šilumos ir elektros energijos gamybos vienu metu) metu pagaminta elektros energija;
c) centralizuoto ar grupinio šildymo ir vėsinimo sistemos;
d) natūralus apšvietimas.“

Lietuvoje kol kas nelabai kam rūpi patalpų mikroklimatas ir kiti „antriniai“ dalykai, visas dėmesys telkiamas į energijos tausojimą, kartais net eliminuojant priemones, įtakojančios energijos vartojimą. Pavyzdžiui, pasigirsta siūlymų „aiškiai atskirti energiniu aspektu vertinamas ir šilumos sąnaudas mažinančias priemones, nuo nusidėvėjimą mažinančių, socialiniu ar estetiniu aspektu svarbių priemonių, pavyzdžiui vamzdynų ar elektros instaliacijos keitimo.“ [Daugiabučių namų atnaujinimo monitoringas, kurį 2009 m. atliko Agentūra, toliau - Monitoringas]

Tik energiniu modernizuotų pastatų efektyvumu apsiribojama ir skirstant lėšas. Nors Programa skelbia: „Šios programos tikslas – skatinti daugiabučių namų butų savininkus atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, racionalaus energinių išteklių naudojimo ir biudžeto išlaidų mažinimo būsto šildymo išlaidoms kompensuoti“ [III. Programos tikslai ir uždaviniai, 11 punktas], tačiau toliau dėstomi uždaviniai tik iš dalies skatina siekti užsibrėžto tikslo. Štai, Programos 12.1. punkte jau apsiribojama uždaviniu „užtikrinti, kad teikiama valstybės parama skatintų daugiabučių namų butų savininkus įgyvendinti energiniu požiūriu efektyvius atnaujinimo (modernizavimo) projektus.“

Savo ruožtu, skiriamų lėšų nuošimtis irgi gali smarkiai svyruoti, priklausomai nuo pasiekto energinio efektyvumo: „apmokama investicijų projekto įgyvendinimo išlaidų dalis, tenkanti valstybės remiamoms priemonėms, nurodytoms šių Taisyklių priede (neįskaičiuojant šių Taisyklių 19.1 punkte nurodytos valstybės paramos), atsižvelgiant į investicijų projekto energinį efektyvumą“. Tad, pagal Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisykles, be projektinių... gali būti skiriama nuo 15 iki 30, išimtinais atvejais, jei pasiekiamas energinis efektyvumas ne mažesnis kaip 30 balų ir būtinas visų išorės sienų apšiltinimas, apmokama nuo 30 iki 50 procentų valstybės remiamų priemonių investicijų sumos.*
Būtent – „valstybės remiamų priemonių“. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (toliau – Agentūra) dar kartą pabrėžė, kad „prie valstybės remiamų daugiabučių namų modernizavimo priemonių priskirtos tik tos, kurios energiniu požiūriu yra veiksmingiausios, ir atsisakyta priemonių, kurios mažai susijusios su energijos taupymu“, t.y. rūsių, laiptinių ir butų langų, balkonų, stogų ir pan. nusidėvėjimą mažinančių bei cokoliu, gerbūviu ir kitoms estetiniu ar socialiu požiūriu aktualių priemonių. Taigi, dar nuo sovietmečio stovinčių daugiabučių namų nusidėvėjimo mažinimas nėra iš esmės tiesiogiai sprendžiamas.

Pasak šio proceso ekspertų, reikia labai atidžiai rinktis, kokios priemonės bus įgyvendintos. Atlikti tyrimai [Monitoringas] parodė, kad per daug investuoti neverta, nes viršijus tam tikrą ribą, grąža būna arti nuliui ar net virsta grynu nuostoliu (žinoma, reikia nepamiršti, kad apskritai buvo prisidėta prie aplinkos tausojimo), mat toks namo modernizavimas atsipirkinės tikrai daugiau nei tris dešimtmečius. Net ir optimaliai pasirinkus priemones ir pasiekus neįtikėtinai aukštų rezultatų (tarkim, sėkmingiausi ar bent jau efektyviausi 2009 m. projektai buvo, kurie sutaupė nuo 77 iki 114 proc. suvartojamos energijos, tai reiškia, kad iki modernizacijos namas, turėjęs 118,6 (kWh/m2)/metus, dabar suvartoja 12,6 (kWh/m2)/metus ar pan.)), investicijos atsipirks po daugiau nei 26 metų. Todėl vertinant būsimus projektus būtina atsižvelgti, kad geresnius šilumos sutaupymo rezultatus pasiekia kompleksiškai renovuoti projektai (keičiami laiptinių, butų, rūsių langai, išorinės durys, šiltinamos sienos, renovuojami stogai, modernizuojamas šilumos ūkis), tačiau tokių projektų atsipirkimo trukmė 25-30 metų.

Kita vertus, žymiai dažniau padaromos priešingos klaidos, o būtent – investuojama per mažai (daromas per plonas sienų šiltinamasis sluoksnis ir pan.) arba darbai atliekami nesilaikant technologijos. Tuomet, net įgyvendinus projektą, energinis efektyvumas būna itin mažas (daugiabučio gyventojai ir toliau suvartoja per daug energijos), o investuotos lėšos atsiperka per ilgai.

Dr. Rolandas Samajauskas (IĮ „Pastatų sertifikavimo biuras"), talkinantis nustatant pastato sandarumą, atlikdamas tyrimus, pastebėjo, kad neretai susikoncentruojama ties pastato izoliacija, visai pamirštant tokius svarbius dalykus kaip vėdinimas, dėl ko vėliau gali imti pelyti sienos iš vidaus, kyla kitų problemų. Tad į pastatų modernizavimo projektus būtina įtraukti patalpų vėdinimo priemones, užtikrinančias pastovią ir tolygią oro kaitą.

Pasak specialistų, žmonės apie 90 proc. jų laiko praleidžia pastatų viduje, bet mažiau nei 30 proc. pastatų sukurtas sveikas patalpų mikroklimatas. Būnant viduje, žmonėms reikia komfortiškų sąlygų, įskaitant šilumą, gaivų orą ir natūralią dienos šviesą. Šie faktoriai pozityviai veikia mūsų sveikatą bei mūsų gebėjimus veikti.

Tačiau greta pragmatiškų dalykų, egzistuoja ir žymiai gilesnės problemos. Europos architektų taryba savo deklaracijoje „Dėl architektūros ir tvarios plėtros“ pabrėžia, kad tvari architektūra „apima žaliavų ir elektros energijos tausojimą, sveikatai nekenksmingus pastatus ir statybines medžiagas, gamtai ir sociumui draugišką žemės naudojimą, bioįvairovės apsaugą bei estetiką, kuri įkvepia, sutvirtina ir taurina žmones.“

Lieka tik apgailestauti, kad pastaroji nuostata Lietuvoje atkakliai ignoruojama: rūpintis gražia gyvenamąja aplinka – pačių gyventojų rūpestis. Tiesa, kai kam kliūva tas chaotiškas daugiabučių modernizavimo procesas, kadaise buvusius vieningus rajonus paverčiantis disharmonija dvelkiančių spalvų ir skirtingų detalių kratiniu. Kaip taikliai apibūdino situaciją A. Ambrasas, „vardan šiltesnio gyvenimo aukojama viskas: santūrios apdailos plytos keičiamos „paršiuko“ spalvos tinku, architektūrinės detalės – langų apvadai – be gailesčio nudaužomi, kad netrukdytų „teisingai“ renovacijai. Tokių pavyzdžių galima surasti ir daugiau. Už europinius, valstybinius pinigus akyse nyksta naujasis architektūros paveldas.“

Tad Lietuvos architektai ragina politikus, šalies miestų savivaldybes aktyviau dalyvauti daugiabučių, iš kurių sudaryti miegamieji rajonai, modernizavimo procese. Jų nuomone, daugiabučiai turėtų būti renovuojami ne pavieniui, apsiribojant fasadų apšiltinimu, o kompleksiškai, kartu projektuojant ir atšviežinant mikrorajonų viešąsias erdves, gatves. „Planavimo procese nuo pirmo etapo turėtų dalyvauti ir kvartalų gyventojai, kad būtų atsižvelgta į jų nuomonę apie gyvenamąją aplinką, lūkesčius, vizijas“, - teigia kūrėjai. Šios idėjos vedini, LAS Vilniaus skyriaus valdybos ir LAS Tarybos nariai birželio vidury susitiko su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku, aptarė galimus veiksmus. Lieka viltis, kad geros idėjos taps kūnu.

Aida Štelbienė

---

*„Gyventojams, iki 2013 m. gruodžio 31 d. atnaujinusiems daugiabučius namus ir pasiekusiems ne mažesnę kaip D energetinio naudingumo klasę ir šilumos energijos sąnaudas sumažinusiems ne mažiau kaip 40 proc., valstybė papildomai finansuos 15 proc. modernizavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu jau kompensuojama 100 proc. daugiabučio modernizavimo projekto parengimo, statybos techninės priežiūros, projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų ir 15 proc. renovavimo išlaidų, bendra valstybės parama daugiabučio namo atnaujinimui siektų apie 50 proc. [Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros info, 2011-05-16]


 

Komentarai