Architektūra karštai

Vienas tų klausimų, kurį vieni bando ignoruoti, kitų jis nedomina (todėl jie gan lengvai pasiduoda „autoriteto“ nuomonei), tretiems atsakymas aiškus: net visų pamėgta „Vikipedija“ (beje, mažiau klystanti, nei garsioji „Britanicca“) rašo, jog architektūra yra „menas ir mokslas formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus.“ Gaji yra ir klišė „architektūra – menų motina“  – priminimas, jog architektūroje tarpsta kiti menai. Tačiau šiandienos Lietuvos realijos byloja ką kitą: architektūra paskandinta statybų versle, kur jai skiriami menki keli nuošimčiai nuo visų statybos objektų projektavimo darbų. Ir mums tenka aiškintis, kas vis dėlto yra architektūra – menas ar statyba? Būtent, net ne mokslas, o statyba. Kiek meno yra architektūroje ir ar jis vis dar svarbus?

Šešėlis
Šešėlis, krentantis ant architektūros, nėra vien mūsų šalies masto problema. Su ja susiduria visas pasaulis, pakliuvęs į gausaus vartojimo pinkles. Jau garsiai imama apgailestauti, kad architektūra tapo laisvosios rinkos ekonomikos įkaite: „Visi miestai išvalyti. Seni pastatai atnaujinti arba nugriauti ir pakeisti naujais - didesniais, aukštesniais. Mes kažką darome blogai. Nebeliko virpulio, meilės, aistros. Tai, ką mes regime aplink, yra ne architektūra, o nekilnojamasis turtas. Bet mes norime nerealaus turto - idėjų architektūros!", - rašo N. Coates'as, žymus britų architektas ir urbanistas.

Šis klausimas neapleido ir praėjusių metų Venecijos architektūros bienalės lankytojų, skatinęs susimąstyti: ar architektūra vis tebėra menas? Ar tai – vaizduojamosios dailės rūšis? Kiek meno dar liko architektūroje? Noras įkvėpti gyvastį į šiuolaikinės architektūros objektus skatina šiandienos mąstytojus gręžtis į istoriją, bandant suvokti ir susigrąžinti tą prarastą architektūros erotiką: 2000 m. išleista garsaus architektūros kritiko, architekto Aaron‘o Betsky‘io studija „Architektūra turi degti“ (Architecture must burn), o Alberto Perez‘as-Gomez‘as 2006 metais parašė knygą „Statyti iš meilės: etikos ir estetikos besiilginti architektūra“ (Built upon Love: architectural longing after ethics and aesthetics). Visi jie savais būdais bando įžiebti užgesusią kūrėjų (ar vartotojų?) aistrą architektūrai.

Architektūros profesijos ypatumai
Įvardinti nuogąstavimai ir lūkesčiai – dar ne atsakymai į klausimus: kiek architektūra yra menas? Gal ji neteisėtai puikuojasi meno krypčiai priskiriamų mokslo šakų sąraše? Gal joje dominuoja technologiniai sprendiniai, kas darytų ją artimesnę statybos inžinerijai (pastaroji juk priklauso technologijų krypčiai) nei menui?*

Kame slypi architektūros paslaptis, kas verčia ją skleistis ir puošti, o ne darkyti šalį, jos miestus? Atsakymas paprastas: architektūra yra ne šiaip vaizduojamojo meno, o erdvių meno rūšis. Kvalifikaciniai reikalavimai, keliami norintiems įgyti šios profesijos atstovo vardą, atskleidžia  jos sudėtingumą. Gebėjimas išvysti dar neegzistuojančias erdves, vaizduotėje matyti būsimą tūrių kompoziciją skiria architektą nuo kitų projektavimo proceso dalyvių, kurie gal ir gali techniškai teisingai nubrėžti brėžinius, bet vargu ar suvoks, kokios proporcijos būtų tinkamos vienos ar kitos paskirties statiniuose, kokia medžiagų ir formų dermė suteiks jam estiško objekto statusą. Retos išimtys istorijoje, pvz., pasaulinio garso inžinierius Pier‘as Luigi‘s Nervi‘s, kurio darbai tapo pripažintomis architektūros vertybėmis – tik išimtis iš taisyklės.

“Architektūra yra menas. Architektūra yra svarbiausia iš menų, ji apima mintijimą, su kuriuo kiti menai net nesusiduria. Kaip ir paties objekto santykis su žmogumi – asmeniu, kuris juo naudojasi, asmeniu, kuris jį išgyvena/ patiria, asmeniu, kuris jį regia; ir kaip tas asmuo suvokia konkrečią erdvę. Architektas atsakingas ne tik prieš klientą, ir ne tik prieš žmones, kurie naudosis jo kūriniu, bet prieš visuomenę apskritai. Ne kiekvienas pastatas yra architektūra. Kad jis būtų architektūros objektas, jis visų pirma turi būti meno kūrinys,“  - teigia amerikiečių architektas, mąstytojas Richard’as Meier’is.

Lietuvos realijos
Tačiau mūsų politikai kitokios nuomonės. Per transliacijas iš Seimo rūmų posėdžių salės galima išgirsti ir tokių perlų: „Architektų ir inžinierių paruošimas iš esmės nelabai skiriasi.“ Toks požiūris atvedė prie to, kad šiandien jau ir inžinieriai gali vadovauti gyvenamųjų, visuomeninių pastatų projektavimui. Vadovauti – dar nekurti, lyg ir logiška būtų prielaida, jei ne vienas „bet“ – kol kas (nedidelė, bet negęstanti viltis, kad iš tiesų sakome „kol kas“) projekto vadovo žodis lemia ir objekto estetinę raišką.

Valstybiniu lygmeniu įteisintą panieką architektūrai kaip antrarūšei statybos srities veiklai randame ir skaitydami LR Statybos įstatymą, pavyzdžiui, 5 straipsnio „Esminiai statinio architektūros reikalavimai“ 5) punkte rašoma: „...[architektūra] neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų ir technologinių inžinerinių sistemų reikalavimams.“ Tai griauna patį statinio gimimo principą: juk pirma sukuriama būsimo pastato idėja, vėliau ji subrandinama brėžiniuose, žingsnis po žingsnio įaudžiant įvairių rūšių inžinerinius sprendinius.

Būtent šiuo straipsniu vadovautis paliekama prievolė architektams ir Statybos įstatymo 21 straipsnyje „Statinio projekto architektūriniai sprendiniai. Statinio architektas“ (Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-992, 2010-07-02, Žin., 2010, Nr. 84-4401 (2010-07-15)): „4. Statinio architektas, rengdamas statinio projekto architektūrinę dalį, privalo vadovautis šio Įstatymo 5 straipsniu.“
Tačiau žymiai simptomatiškesnė yra to paties str. 2 dalies nuostata, kad „Statinio architektas, jeigu jis atitinka šio Įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra statinio projekto architektūrinės dalies vadovas, kartu gali būti statinio projekto vadovas.“ Statinio architektūros įvardijimas tik kaip vienos iš sudėtinių projekto dalių, sumenkina jos kaip objekto visumą kuriančio meno ir mokslo statusą.

Atrodytų, vienintelė viltis – kultūros pasauliui susitelkti ir bendromis jėgomis sugrąžinti Lietuvon įstabią architektūros melodiją. Tačiau tai – per sunkus ir greitų rezultatų bei daug vilčių neteikiantis darbas. Gal todėl dailės istorikai, metų metais sėkmingai ignoravę architektūrą, pastaruoju metu pelno taškus visuomenės akyse prikišamai pirštu rodydami į etinę ar estetinę kurio nors architekto nesėkmę: „va, kaip blogai anas pasielgė ar prastai šitas suprojektavo.“

Lietuvos menotyrininkai kritikuoja galutinį produktą, nesivargindami gilintis į visą procesą ir jo ydas. O juk realus veiksmas, matomas viešumoje – pakankamai ilgo ir painaus proceso rezultatas. Proceso, kuriame dalyvauja ne vien architektai. Ypač, jei projektuojama istorinėje aplinkoje – valdininkai linkę labiau brėžti už architektus, nei tiksliai įvardinti, ką vertingo būtina išsaugoti ateities kartoms. Jie brėžia vis platesnius ratus, kuriuos ženklina žyma „projektuoti draudžiama“, užuot gilinęsi į konkretaus pastato ar teritorijos savitumus. Galima kalbėti apie kūrėjo etiką, tačiau ar tik kūrėjas atsakingas prieš visuomenę? Ar toli nuo tiesos prielaida, kad užsakovai, statytojai, valdininkai – pernelyg galingi klanai, kad būtų galima apeliuoti į jų moralę..? Belieka stoti prieš architektų „mafiją“, organizuoti eitynes (kaip tai įvyko birželio vidury Kaune), skanduojant „Lauk architektus!“

Šventė

Tačiau įvyksta šventė. Architektai, pažymėdami Tarptautinę architekto dieną, liepos pirmąją susirenka Kauno „Žalgirio“ arenoje ir šimtams architektų skamba vieno jos kūrėjų – architekto, Kauno miesto garbės piliečio – Eugenijaus Miliūno žodžiai: „Architektūroje turi būti šiek tiek erotikos, ji turi būti gyva.“ Todėl, nežiūrint nuogąstavimų, kad kažkurie Arenos architektūriniai sprendimai visuomenei gali būti nepriimtini, visi iš anksto džiaugiasi kolegų sėkme ir dar vienu įvykių Lietuvos architektūros gyvenime. Juk mūsų sąlygomis pastatytas tikrai meniškas, kokybiškos architektūros objektas – įvykis?

Aida Štelbienė


----
* Taip, tiek architektų, tiek statybos specialistų rengimo programose yra ir vienos, ir kitos profesijų disciplinų, bet tai daroma vardan abipusio supratimo, sėkmingo bendradarbiavimo, o ne siekiant suvienodinti šių skirtingų specialybių profesionalų rengimą.

Komentarai