Linas Tuleikis. Kokie Architektų Rūmai reikalingi mums ir Lietuvai? 3 dalis.
Linas Tuleikis, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys
Architekto profesija tikrai turi daug galios kuriančius ją žmones padaryti laimingais, jei tik jie tuo užsiima su aistra ir atsakingai. Bent jau tiek atsakingai, kad nuo jų architektūrinės aistros visi aplinkiniai netaptų nelaimingais. Nes, juk negali pasistatyti savo laimės ant kitų nelaimės. Tie, kurie mano, kad gali, – nebevarkite toliau skaityti.
Gal todėl pasaulyje Architekto profesija yra priskirta prie reguliuojamų profesijų. Tai atlieka valstybinės institucijos, tačiau pažangiausiose pasaulio šalyse tai atlieka profesinės savivaldos institucijos – Rūmai. Kai visuomenė yra subrendusi, savivalda yra žymiai efektyvesnis būdas reguliuoti profesiją ir kai kurių Europos valstybių architektų savivaldos skaičiuoja jau 100 metų. Taigi, mūsų tikrosios savivaldos 4 metų (formalios 14 m.) stažas skamba juokingai, lyginant su senosios demokratijos šalimis. Bet mūsų lūkesčiai visvien nesumažėję, mes norime gauti iš organizacijos grąžą net tada, kai nenorime į ją įdėti.
Pirmajame visuotiniame Rūmų susirinkime, kur buvo aršiai diskutuojama apie nario mokestį, buvo paleista saliamoniška frazė „tegul Rūmai parodo, kaip dirba, o jau tada mes galėsime juos rimčiau finansuoti”. Pradžioje Rūmai tikrai parodė – nauja komanda, ryžtingai vadovaujama Daivos, per pirmus kelis metus pasiekė išties daug – bent jau tiek, kad apie Rūmus pradėta garsiai kalbėti, klausti jų nuomonės ir skaitytis su ta nuomone. Tačiau garsiai paleistos saliamoniškos frazės pažadai ištirpo ir naujame visuotiniame susirinkime Rūmams buvo siūloma sunešioti jau naujas stiklo kurpaites – nenoras finansuoti savo veiklą dar padidėjo.
Rūmų narių socialinis statusas labai skirtingas ir, kas lengva vienam, kitam gali būti neįveikiama. Deja, bet yra daug Lietuvos vietų, kur architektai negali pragyventi iš savo profesijos. Ir ne dėl to, kad jiems gabumų trūksta, bet tik dėl bendro šalies kultūrinio-ekonominio lygio arba dėl to, kad jie savo profesinėje veikloje nenori lipti per kitų galvas ir nori būti sąžiningi. Tai, rodos, iš kur čia dar rasi lėšų finansuoti Rūmams, jei jų trūksta pavalgymui? Tačiau, bėda tame, kad sukamės uždarame rate, – jei mes norime turėti ką valgyti, turime finansuoti tas struktūras, kurios gali tuo pasirūpinti, nes struktūros (mūsų darbdaviai), kurios privalėtų stengtis, kad architektas būtų sotus – atvirkščiai, visomis jėgomis, net ir aukojant projektų kokybę, stengiasi ant jo sutaupyti.
Taigi, nėra jokios kitos organizacijos, kuri galėtų pasirūpinti architektu. Rūmai gali. Bet ar nori?
Iš vienos pusės, – neįmanoma pasirūpinti tais, kurie patys to nenori. Iš kitos pusės, Rūmai – tai mes patys. Kokiems žmonėms mes patikėsime Rūmų vairą, tokią rūpybą ir turėsime. O čia jau turėtų nugriaudėti fanfaros su milijonais rinkiminių pažadų apie ženkliai pagerėsiančią architektų situaciją. Tačiau mes puikiai žinome, kad gardžiausias sūris yra pelėkautuose.
Neabejoju, kad Rūmai galėtų visai neprašyti nario mokesčio, o jį „užsidirbti” iš įvairių NT statybų situacijų, turinčių kokių nors problemų, padedant išspręsti problemas stipresnei (turtingesnei) pusei. Bet tai nebebūtų Rūmai, o patys žinote kas, ir, tikiuosi, tokia Rūmų veikla būtų greitai sureguliuota visuomenės bei šalies teisingumo organų. Bent jau šiuo aspektu net ir Lietuvoje juntamas neišvengiamas europėjimas.
Taigi, kokiu kursu pasuks Rūmai, priklauso ne nuo rūmų sienų, bet nuo visų mūsų ir nuo žmonių, kuriuos mes išsirinksime.
Rūmų galva – pirmininkas. Ką mes norėtume šiose pareigose matyti? Geriausiai tinkantį žmogų mes išvijome, tad reikia rinktis iš likusių. Turime daugiau organizuotų ir sąžiningų moterų, bet, stebint ankstesnes pamokas – gana platų nepakantumą moteriškam valdymui, – deja, dabartinėje situacijoje visai netikiu tokiomis galimybėmis. Dar reikia nemažai padirbėti, kad mūsų organizacijoje visi turėtų lygias galimybes užimti vadovaujančius postus. Viliuosi, kad bent į Rūmų Tarybą pateks moterų daugiau, nei per praėjusius rinkimus.
Jei pirmininko kandidatūrai pasidairysime žmogaus iš dabartinės Tarybos, mus varžo tai, kad labiausiai tinkantys žmonės yra smarkiai užimti projektavimu ir tai, kad prie esamos Rūmų tvarkos, pirmininkas organizacijoje rūpinasi viskuo – nuo darbuotojų priėmimo, kasdieninių darbų paskirstymo iki strategijos rengimo ir jos vykdymo. Daiva bandė įvesti geresnę tvarką, priėmė į Rūmus administratorę, kuri nuimtų nuo pirmininko visą ūkinį krūvį. Tačiau, nepavykus perversmui susirinkime (keistomis aplinkybėmis), administratorė buvo atleista iš darbo. Taigi, lyg ir logiškas kelias organizacijoje atskirti ūkines ir strategines veiklas, pas mus nepavyko. Turėtume dar kartą bandyti tai padaryti – kitu atveju, neprisikviesime organizacijai pirmininkauti solidžių, visuomenei žinomų architektų.
Galėtume pasirinkti labai norintį ir visuose rinkimuose, net LAS, kandidatuojantį asmenį, bet abejoju, ar tai būtų naudinga organizacijai ir jos nariams? Kai kuriems, bent jau tiems jo draugeliams, kurie jį išteisino svarstyme Taryboje dėl Rūmų statuto pažeidimo ir tiems, kurie jį dukart apsaugojo nuo svarstymo dėl profesinės etikos pažeidimų, žinoma, jis būtų naudingas. Panašių kandidatų yra ir daugiau. Principas ranka ranką plauna, deja, gana gajus Taryboje, kai palaikymas ar prieštaravimas pasirenkamas ne pagal klausimo turinį, bet pagal tai, koks asmuo iškėlė klausimą. Daiva to neatlaikė. Nenoriu mesti ant visų Tarybos narių dėmės, nes ir šios kadencijos Taryboje buvo žmonių, kurie nepainiojo viešų interesų su asmeniniais – A. Ambrasas, V.Dapkevičius, T.Paulauskas, A.Karalius ir, žinoma, D.Veličkaitė. Siekis nesupainioti interesų jautėsi ir L.Rekevičiaus, A. Žebrausko bei R.Paleko veikloje, tačiau jie būdavo labai užimti ir ne visąlaik spėdavo skirti tinkamo dėmesio Rūmams, o Luko dėmesys reikšmingai pagerėjo, jam tapus l.e.p. pirmininku. Palyginus neseniai į Tarybą įsilieję Robertas Zilinskas ir Andrė Baldišiūtė taip pat visada stengdavosi dalyvauti sprendimuose nešališkai ir be išankstinio nusistatymo.
Deja, žmonės, kurie veikia atvirai, yra lengviau pažeidžiami, nes jie nežino apie susitarimus, kuriuos kai kurie kolegos jau sutartus atsineša į posėdį. Gal todėl ta nešališka Tarybos pusė kartais pralaimėdavo balsavimuose. Jautėsi, kad egzistuoja šešėlinė taryba, kuri dar Tarybos posėdžiui neįvykus, jau būdavo nulėmusi sprendimą. Pasiekdavo informacija, kad, tarkim, Atestacinės komisijos posėdyje svarstomi ne jos, o Tarybos kompetencijos ribose esantys RAT darbo organizavimo klausimai. kai tuo metu buvo stipriai vėluojama su tiesioginiais komisijos darbais. Tai kėlė nemalonių įtarimų… Kai vienas Tarybos narys man į akis pasakė „palauk suvažiavimo, – kaip jus visus nupūs iš čia…” – neliko abejonių, kad Taryba nėra viena, kad Tarybos sprendimai nėra tik tai, kas priimama Tarybos posėdžiuose. Dalis šios prognozės išsipildė – Daiva ir buvo nupūsta – na, ne suvažiavimo, bet kai kurių Tarybos narių laikysenos.
Architektų Rūmai – ne geležiniai,- tokių dvigubų Tarybų gali ir neatlaikyti. Demokratiški rinkimai (tikiuosi, jie tokie ir bus) yra ta proga, kuri gali pažadinti savo rūpesčiuose užliūliuotus Rūmų narius, kad šie susitelktų ir savo asmeninių reikalų pasitvarkytojų prie Rūmų organų neprileistų per patrankos šūvį, – tegul jie, kaip, tarkim, Rokas Mazuronis užima aiškią kontrapoziciją Rūmams, išsakant savo idėjas, bet tai darant atvirai ir viešai.
Architektas Linas Tuleikis
Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė, kalba netaisyta. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu [email protected]. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.
Nuotrauka L.Tuleikio – Herzog & de Meuron: Prada kiemelis Tokijuje
