Linas Tuleikis. Kokie Architektų Rūmai reikalingi mums ir Lietuvai? 2 dalis
Linas Tuleikis, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys
Priminsiu kad šis straipsnelis nėra oficiali LAR nuomonė, o tik vieno nario asmeniniai, gal kam pasirodys, tendencingi, pamąstymai apie mūsų organizaciją.
Ar pastebėjote, koks gyvenimas pasidarė slidus ir išvirkščias? Jei kas nors elgiasi savanaudiškai, tai būtinai sakys, kad tai daro visų labui, jei koks projektas naikina medžius, tai būtinai bus įvardinta, kad tai daroma siekiant suformuoti vietovės žaliąjį audinį, jei projektas labai nejautrus, tai aiškinraštyje būtinai bus parašyta, kad jis jautriai reaguoja į aplinką. Jau net ir nepastebime, kaip kalbame priešingai savo darymo. Ar nepavargome nuo tų netikrybių formavimo? Juk taip norisi, kad žalių trinkelių šaligatvis nebūtų vadinamas želdynais.
Grįžtam prie savo organizacijos – Architektų rūmai. Rūmai – skamba gerai, kai kas sako, kad per daug ambicingai. Rūmai turėtų būti tikrai kažkas solidaus, tvirto, nereguojančio į dažnai besikeičiančius aplinkinius vėjelius, bet transliuojančio savo didingą (teisingą) poziciją. Rūmai turėtų būti ta vieta, kur sueitume visi, iškilus pavojui, ir iš kur išeitume gavę išmintingą bei dorą sprendimą. Bet ar taip yra? Deja, dabar tai veikiau trobelė, o ne rūmai.
Ar mes patenkinti Rūmais, kokius turime? Aš ne visai, bet apie tai vėliau, – geriau pakalbėkime kokie tie Rūmai turėtų būti, kad mes būtume jais patenkinti?
Ir čia prieiname labai slidžią zoną. Populizmo vardan turėčiau sakyti, kad Rūmai turi tarnauti architektui, tačiau nesakysiu, nes nemanau, kad tai pirmaeilis pats svarbiausias uždavinys. Rūmai turėtų tarnauti Architektūrai. Kadangi, architektūra tarnauja žmogui (visuomenei), tai Rūmai turi tarnauti Architektūrai ir Žmogui (visuomenei), turiu omeny ne žmogų, kuris karaliauja Žemėje, bet Žmogų, kuris gyvena darnoje su Žeme.
Ir čia toks požiūris gali kirstis su kai kurių kolegų, kurie mano, kad Rūmai VISŲ PIRMA turi tarnauti architektui, rūmų nariui. Manau, kad tokiu požiūriu yra visiškai nuvertinama architekto profesija – atrodytų, kad jis projektuoja tik tam, kad užsidirbtų pinigus pragyvenimui, bet ne žmonėms. Vienas produktyviausių mūsų šio meto architektų yra neseniai pasakęs: “architektūra yra verslas, – galim čia maivytis”. Tai ciniškiausia frazė, kurią esu girdėjęs apie Architektūrą. Nes neįsivaizduoju, kad gydytojas (kaip blogai apie jį begalvotume) pasakytų, kad jo profesija yra verslas. Ne pašaukimas, bet verslas! Tai nereiškia, kad jis negali iš savo profesijos sočiai gyventi, tai kalba apie prioritetus.
Galime bodėtis skambiomis frazėmis, bet, manau, kad tai yra mūsų atspirties taškas – arba tu architektas, arba tu verslininkas. Nes verslo principas kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti kuo didesnį pelną, ir šis principas kategoriškai netinka Architektūrai. Nes Architektūra tai, visų pirma, rūpestis žmonėmis, rūpestis visų mūsų aplinka ir jos neišvengiamu kitimu. Atsakingas rūpestis.
Atsakingumas tai ta savybė, kuri skiria brandų architektą nuo nebrandaus. Visi subręstame skirtingame amžiuje, tačiau visi turėtume siekti tos brandos. Deja, pažįstu architektų, kurie vis dar nesubrendę, nors jau sulaukę garbaus amžiaus. Esu laimingas, nes pažįstu ir labai jaunų žmonių, kurie jau yra subrendę architektai. Būtų, manau, teisinga, jei nesubrendę architektai negalėtų savarankiškai projektuoti, nes visuomenei per pavojinga leisti vėjavaikiškai eksperimentuoti jos likimu. Tokia juk turėtų būti architekto atestato esmė – jis turėtų būti suteikiamas tik ‘subrendusiam architektui’.
Kas, jei ne patys architektai geriausiai gali atpažinti ir pripažinti tokią kolegos brandą? Tokia turėtų būti savivaldos esmė. Tik vienintelė sąlyga – mes turime būti sąžiningi. Sąžiningi prieš save, sąžiningi prieš kolegas, sąžiningi prieš užsakovus ir sąžiningi prieš visuomenę. Vertindami ir pripažindami kolegą mes turime vadovautis jokiu būdu ne verslo ar asmeninės naudos interesais, bet noru, kad mūsų atestuoti kolegos būtų patys stipriausi, patys talentingiausi, labiausiai išprusę ir tvirtos moralės žmonės, nes tik tokioje terpėje gali atsirasti gera Architektūra.
Visi architektai veikiame kontekste, kuris įtakoja mūsų veiksmus, tad visų mūsų rūpestis, kad tas kontekstas būtų kuo kokybiškesnis, nes tik tada ir mūsų pačių darbai gali pasiekti aukštą kokybę, – kai jie turės pakankamai kokybišką terpę.
Todėl mes sėdime visi vienoje valtyje ir todėl mums svarbu, kad visi turėtų po irklą. Tai mūsų buvimo kartu esmė. Ir tik architektūros verslininkai konkurenciją, – norą bet kuria kaina išsiskirti, iškelia aukščiau už bendrą siekį kartu kurti kokybišką aplinką, bent jau tam, kad galėtum ir pats daryti geresnę Architektūrą.
Gal toks pats yra skirtumas tarp brandžios visuomenės ir nesubrendusios? Nesubrendusioje visuomenėje kažkas nori važinėti išsiskiriančia geriausia mašina, tarp prastų, turėti geriausią namą gatvėje, o brandžioje visuomenėje žmogus nori, kad visos mašinos aplink būtų geros ir nori gyventi gatvėje, kurioje visi namai pakankamai geri.
Man atrodo, kad dėl tos brandos mums visiems reiktų dar nemažai nuveikti – lengviausia būtų kartu. Tačiau, pirmiausia, reikia organizacijoje susitarti dėl to mūsų veikimo, bet apie tai pabandysiu parašyti vėliau.
Architektas Linas Tuleikis
Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu [email protected]. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.
