Linas Tuleikis. Kokie Architektų Rūmai reikalingi mums ir Lietuvai? 1 dalis


Linas Tuleikis, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys

Šis straipsnelis nėra oficiali LAR nuomonė, o tik vieno nario asmeniniai, nepriklausomi samprotavimai apie mūsų organizaciją. Tikslas kalbėti apie mūsų organizacines profesines sėkmes ir sopolius atviriau, kad visiems mums būtų lengviau daryti sprendimus, nesiblaškant tarp organizacijos veiklos krypčių.
Atslūgus sausio 13-osios atminties minėjimams susimąstai apie Architektūros lauko pasiekimus per tuos mūsų Laisvės metus. Jau praradome norą lygintis su pirmosios Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio pasiekimais, nes per daug akivaizdu, kad jie mums jau nepasiekiami, bet vis tik, gal kažką pavyko nuveikti pozityvaus?
Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, mūsų šalies architektai buvo laikomi vienais pažangiausių jaunosios valstybės atstatymo šauklių, gausiai dalyvavusių ir Sąjūdžio veikloje ir Nepriklausomybės atkūrime ir jos apgynime. Tad architektai puolė sparčiai aiškintis, kaip architektūra kuriama laisvąjame pasaulyje, prasidėjo stambių projektavimo institutų griūtis, pradėjo kurtis individualūs architektūriniai biurai ir taip architektai išsilakstė kas kur. Vienintelė juos jungianti grandis buvo Architektų sąjunga ir visų kiek skirtingai suvokiama meilė architektūrai. Rinkai pradėjus veikti laisvais nereguliuojamais principais, tapo aišku, kad architektams būtina išlaikyti stiprią organizacinę vienybę, nes rinkoje pradėjo dominuoti žymiai skaitlingesnių inžinierių ir žymiai didesnius pinigus generuojančių statybininkų interesai, nustumdami Architektūrą į tarnaitės vietą. Formuojantis naujai valstybės tvarkai, tapo svarbu dalyvauti politinių sprendimų bei įstatyminių pokyčių priėmime, kuriame jau buvo įsigalėję inžinerinio mąstymo žmonės. Konsultuojantis su kolegomis iš pažangesnių Europos šalių, architektai priėjo išvados, kad kuo skubiau reikia kurti Lietuvos architektų rūmus, Europos šalyse įprastą architektų savivaldos formą, ir nuo šio šimtmečio pradžios Architektų sąjungos aktyve tai tapo pirmos svarbos klausimu. Kadangi man kelis metus teko būti atsakingam už Lietuvos architektų rūmų įsteigimą, tai puikiai pamenu tas milžiniškas ir bendras architektų pastangas, pasitelkus kolegas iš Europos, įtikinėjant visus politinius ir valdžios sluoksnius dėl tokios institucijos sukūrimo. Didelėmis pastangomis jau 2006 m. pavyko įtikinti visus skeptikus dėl tokio žingsnio būtinumo. Tačiau, lemiamu momentu laukinio kapitalizmo šalininkai pakišo koją ir į Architektų rūmų įstatymą įrašė ne visuotinę, bet laisvanorišką narystę, architektūros rinką padalindami į veikiančią dvigubais standartais. Tada atrodė, kad geriau jau tokia neįgali organizacija, negu nieko, ir vilėmės po truputį ją paversti pilnaverte. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, matosi, jog padarėme klaidą, sutikdami su tokiomis sąlygomis, nes tapimas normaliais mums užtruko visą dešimtmetį. Visą dešimtmetį skirtingi architektai veikė skirtingomis taisyklėmis ir suformavo architektams krūvą žalingų įpročių, kurie civilizuotose demokratinėse šalyse būtų neįsivaizduojami. Todėl, Architektų rūmus Europos šalių pavyzdžiu pavertus visuotine projektuojančių architektų organizacija vėl tenka įrodinėti, kad nesame kupranugariai, tik šįkart ne NT rykliams, ne statybų magnatams, bet kai kuriems architektams, veikiantiems organizacijos viduje ir, tikėtina, ginantiems ne Architektūros interesus.
Kaip sakoma – idealistai kuria pasaulį, o jį užvaldo pragmatikai.
Keliolikos metų Architektų rūmų egzistavime, mano nuomone, būtų galima išskirti du šviesius periodus.
Pirmasis – tai Rūmų įkūrimas, kai buvome pilni vilčių su pirmąją Rūmų kadencija, kai Rūmų pirmininku išrinkome principingą ir labai garbingą architektą prof. Vytautą Dičių. Tada Rūmai visuomenei ir mums patiems parodė nekonjuktūrišką poziciją pažabojant NT plėtras, pamynančias įstatymus Vilniuje ir pajūryje. Kai kuriems mūsų kolegoms teko atsisėsti ant atsarginių suolelio, pailsėti nuo aktyvios ne pačios švariausios veiklos… Atrodė, kad laikai pradėjo keistis, visi pradėsime žaisti pagal vienodas taisykles, bet, pasitraukus V.Dičiui, pasitraukė ir pokyčiai, – atėjo organizacijos sąstingio periodas, – organizacija, deklaruodama nešamą gėrį architekto profesijai, pasinėrė į smulkmenas ir jose smarkiai nugrimzdo.
Antrasis šviesusis periodas stojo, atėjus pirmininkauti Daivai Veličkaitei. Ši jaunesnės kartos ambicinga architektė, turinti teisininko išsilavinimą, savo ryžtinga, nedviprasme pozicija, aiškiai deklaruodama organizacijos prioritetus pasiekė visuotinę narystę Rūmuose, paleido į gyvenimą Architektūros įstatymą, bei Rūmų veiklą pavertė apčiuopiamu indėliu tiek įstatyminėje šalies bazėje tiek praktinėje statybos sektoriaus veikloje. Architektams vėl atsirado viltis, kad Architektūra taps gerbiama NT versle ir statybos sektoriuje, ir bus projektuojama laikantis bendrų taisyklių, bus projektuojama ne kaip pigiau, bet kaip geriau, tačiau ne visiems šie pokyčiai patiko.
Priežastys, privertusios Daivą Veličkaitę atsistatydinti iš pirmininkės posto buvo ir išorinės ir vidinės. Kolegos, prisidėję prie to, kad D.Veličkaitė pasitrauktų iš organizacijos, mano nuomone, turėjo labai skirtingų interesų: vieni norėjo, paprasčiausiai, patys perimti vadovavimą organizacijai, kiti norėjo padaryti jį labiau kontroliuojmu, o dar kiti, tiesiog, turėjo didelių įsipareigojimą NT ar statybų versle, tačiau visi turėjo bendrą priežastį – visiems jiems trukdė bekompromisė Rūmų vadovės veikla.
Gerai tiek, kad po D.Veličkaitės pasitraukimo nenutiko blogiausia, kas galėjo nutikti, – nebuvo skubiai pertvarkyta organizacija į „patogią naudotis“, – bent jau oficialiai, buvo patvirtintas darbų tęstinumas ir sutarta, kad organizacijai reikia ruoštis visuotiniam narių susirinkimui, kad būtų užtikrinti sąžiningi ir skaidrūs rinkimai. Tikėkimės, kad taip ir nutiks.
Artėjant rinkimams turėtų prasidėti diskusijos apie organizacijos ateitį, apie asmenis, kuriuos norime matyti prie organizacijos vairo, tačiau, kažkodėl, tylu. O tylu gali būti dėl to, kad laukiame ką mums pasiūlys organizacijos vadovybė, o mes tada jau pasirinksime. Bet pasmerkta ta organizacija, kurioje veiksmai vyksta tik iš viršaus, o ne iš apačios. Taip pat, tylu gali būti, nes kai kiurie iš mūsų ta linkme jau stipriai dirbame, bet nenorime, kad mūsų pasiūlymai per anksti atsiskleistų, nes tada prasidėtų išsamūs visuotiniai svarstymai ir mūsų planai gali žlugti. Tylu gali būti ir dėl to, kad mums „partneriai“ yra pasakę nesikišti, nes jie viską sutvarkys taip, kaip reikia, o paskutiniu momentui „patars“ už ką balsuoti. Tylu gali būti ir dėl to, kad mes nežinome ką pasiūlyti, nes visa galva esame panirę kasdieniuose savo rūpesčiuose. O taip pat, tylu gali būti ir dėl to, kad mums yra visiškai tas pat, kokia bus organizacija, nes mes netikime, kad bendromis jėgomis galime kažką nuveikti dėl geresnės Architektūros ir dėl geresnių sąlygų tai Architektūrai atsirasti.
Tačiau neturėtų būti tylu, nes kiekvienam iš mūsų atskirai tikrai nepavyks pasiekti geresnių sąlygų Architektūrinei veiklai ir vienintelė tai realiai galinti padaryti jėga yra Architektų rūmai. Galime jų labai nemylėti, bet mes neturime išeities, nes negalime išmesti vienintelio įrankio, kuris gali normalizuoti mūsų architektų veiklą, kad visi galėtume konkuruoti vienodomis sąlygomis, ir už savo veiklą gautume garbingą ir sąžiningo dydžio atlygį.
Taigi, turime nutraukti tylą ir turime prieš rinkimus kalbėtis apie mūsų organizaciją, kokia ji turėtų būti ir kokie žmonės jai turėtų vadovauti. Apie tai žadu parašyti sekančiame mano straipsnelyje ir pateikti Jums, jei tik nebus kažkaip sutrukdyta savo asmeninę nuomonę reikšti LAR erdvėje.

architektas Linas Tuleikis
2020 01 14

Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el.paštu info@architekturumai.lt. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.

Panašūs įrašai