Kokybiškos gyvenamosios aplinkos siekis

 Europos architektų tarybos konferencijos „Kokybiškos gyvenamosios aplinkos siekis:
kokybės užtikrinimo priemonės ir sistemos“ dalyvių deklaracija

2019 m. gegužės 4 d. Insbrukas (Austrija) 

Nors bendrai sutariama, kad aukštos kokybės gyvenamoji aplinka teigiamai veikia kasdienį žmonių gyvenimą, valdžios institucijoms ir projektų vystytojams gali būti sunku įvertinti ir užtikrinti jų užsakomų ir projektuojamų pastatų bei miesto erdvių kokybę.

Šia deklaracija ketinama apsvarstyti kokybiškos gyvenamosios aplinkos sąvoką ir apžvelgti gerąją jos vertinimo patirtį. Deklaracija yra būsimos Aukštos kokybės architektūros ir gyvenamosios aplinkos kiekvienam ekspertų grupės, numatytos Europos Komisijos tarybos 2019–2022 m. kultūros darbo plane, veiklos dalis.

Ką reiškia kokybė? Kas yra kokybiškos vietos?

Gyvenamosios aplinkos kokybės reikšmė kyla iš konteksto, todėl kaskart ji yra kitokia. Pastatas ar miesto plėtra nėra geri savaime: tam tikros savybės, kurios vienose vietose laikomos privalumais, kitose gali tapti trūkumais.

Kokybė taip pat tam tikra apimtimi priklauso nuo stebėtojo suvokimo. Projekto suinteresuotosios šalys (vystytojas, projektuotojas, naudotojas ir t. t.) gali skirtingai vertinti vietos kokybę, nes jų reikalavimai aplinkai ar požiūriai į ją skiriasi ir jie nevienodai vertina įvairias savybes, apibūdinančias kokybišką vietą.

Kai kurios esminės vietos savybės gali būti priskiriamos kokybę skatinantiems veiksniams, nes jos neabejotinai suteikia ekonominę, socialinę, aplinkosauginę ir kultūrinę naudą asmenims ir visuomenei. Nors kiekvienas daugiau ar mažiau vertina šias naudos rūšis, į jas visas reikėtų atsižvelgti vertinant vietos kokybę. Esminės kokybiškų vietų savybės yra šios:

• Estetika: architektūrinės savybės turi meninį aspektą; pastatai ir miestai turi būti gražūs ir įdomūs;
• Gyvenimo sąlygos: vieta turi paskirtį ir atlieka funkcijas, kurioms ji buvo sukurta. Jos techninės charakteristikos daro ją saugią, sveiką ir patogią. Ji gerai prižiūrima ir teikia saugumo jausmą. Miesto rajono lygiu joje harmoningai integruojamos visos reikalingos funkcijos ir paslaugos, kuriomis žmonės reguliariai naudojasi (namai, darbo vietos, parduotuvės, viešosios paslaugos ir t. t.);
• Ekologiškumas: vieta suprojektuota taip, kad į aplinką išskirtų mažiau anglies dioksido, tausotų energiją ir visą savo gyvavimo ciklą būtų atspari klimato pokyčiams;
• Pasiekiamumas ir mobilumas: vieta yra gerai pasiekiama (viešuoju transportu) ir joje lengva judėti iš vieno taško į kitą, ypač naudojantis ekologiškomis transporto rūšimis (ėjimas, važiavimas dviračiu), įskaitant asmenis su judėjimo negalia. Tūris ir erdvė paskirstyti nesudėtingai, kad vartotojams būtų lengva suvokti aplinką;
• Įtrauktis: vieta suprojektuota visiems: kiekvienas, nepaisant amžiaus, lyties ir etninės kilmės, turi jaustis laukiamas ir turėti galimybę dalyvauti;
• Išskirtinumas ir sąmoningumo jausmas dėl vietos: vieta yra specifinė, tinkanti vietos kontekste, turinti išskirtines savybes bei kurianti sąmoningumo jausmą;
• Prieinamumas: vietos programa ir kliento biudžetas puikiai suderinami;
• Integracija į supančią aplinką: vieta harmoningai ir nuosekliai integruota į užstatytą, natūralią ir kultūrinę aplinką.

Taigi, vietos kokybė yra kelių tarpusavyje susijusių veiksnių rezultatas. Kokybiškų vietų projektavimas reikalauja pritaikytų sprendimų, grindžiamų kruopščiu konteksto ir galutinių vartotojų poreikių vertinimu, siekiant optimizuoti ekonomines, socialines, aplinkosaugines ir kultūrines vietos vertybes. Ir atvirkščiai, standartizuoti ir visiems tinkantys universalūs sprendimai, kryptingi požiūriai ir perdėtas dėmesys ekonominiams ar techniniams aspektams negali duoti kokybiško rezultato.

Daugeriopa aukštos kokybės architektūros nauda

Kokybiškos gyvenamosios aplinkos projektavimas yra kūrybiškas ir novatoriškas procesas, kurio galutinis rezultatas turi didelės įtakos tam, kaip žmonės suvokia, veikia ir elgiasi. Kokybė tiesiogiai prisideda prie mūsų kasdienio gyvenimo ir turėtų būti laikoma pokyčių veiksniu. Kokybiška architektūra gali įvairiopai praturtinti mūsų kaip atskirų asmenų ir visuomenės gyvenimą:

• Asmenys ir bendruomenės: kokybiškos vietos skatina žmones bendrauti tarpusavyje ir puoselėti įtraukią ir susitelkusią visuomenę, taip užtikrinant aukštą bendruomenės tarpusavio sąveikos lygį;
• Kultūra ir tapatumas: kokybiškos vietos padeda ugdyti ir palaikyti sąmoningumo jausmą dėl vietos, stiprinti tapatumą ir skatinti pilietinį pasididžiavimą;
• Tvari plėtra: kokybiškos vietos padeda mažinti išteklių naudojimą, taip pat išmetamo anglies dioksido kiekį, todėl švelnina klimato pokyčius;
• Ekonominė nauda: kokybiška užstatyta aplinka kelia susidomėjimą ir kuria dinamiką, kurie padeda pritraukti investuotojus, darbuotojus ir lankytojus. O nekokybiškos vietos gali turėti neigiamą poveikį, dėl kurio patiriamos didelės ilgalaikės išlaidos;
• Nauda sveikatai: kokybiškos vietos turi teigiamą poveikį žmonių sveikatai bei gerovei ir suteikia didžiulį impulsą rinktis sveikesnį gyvenimo būdą. Ir priešingai, labiau tikėtina, kad nekokybiška aplinka sukels lėtinį stresą ir fizines ligas.

Kokybės užstatytoje aplinkoje vertinimo geroji patirtis ir bendrieji principai

Kadangi kokybės gyvenamojoje aplinkoje sąvoka yra sudėtinga, sunku įvertinti, ar kokybė iš tiesų pasiekta. Be rezultatų, svarbu pagalvoti ir apie procesą: kokybiškos vietos gali atsirasti tik iš kokybiškų procesų. Reikėtų atsižvelgti į šiuos principus:

• Tarpdisciplininė diskusija: apie kokybę turėtų kalbėti įvairių sričių ekspertai iš skirtingų perspektyvų, gebantys rasti sąlyčio taškus ir suderinti įvairius svarbius projekto interesus. Tokia ekspertų diskusija leidžia objektyviai įvertinti kuriamą kokybę; kokybė tampa bendra vertybe, o projektas įgyja teisėtumo ilgalaikėje perspektyvoje;
• Politikų įsitraukimas: politikams, kaip valstybės institucijų atstovams, tenka didelė atsakomybė už miestų planavimą. Svarbu, kad politikai tiek valstybės, tiek miestų lygiu įsipareigotų sudaryti sąlygas puikios architektūrinės kokybės gerai funkcionuojantiems miestams ir bendruomenėms, akcentuojant geras gyvenimo sąlygas;
• Piliečių dalyvavimas: lemiamas veiksnys yra tarimasis su galutiniais vartotojais, siekiant suprasti jų poreikius. Tik atsižvelgdami į žmonių poreikius, projektuodami galime sukurti kokybiškas vietas ilgalaikėje perspektyvoje;
• Konkrečioms vietoms pritaikytas požiūris: svarbu atsižvelgti į vietos specifiką, taip pat bendrą kontekstą ir istoriją;
• Holistinis požiūris: siekiant kokybės reikia apsvarstyti visus poveikius – socialinį, aplinkos, kultūrinį ir ekonominį. Visuose sprendimuose prioritetas turėtų būti teikiamas socialinėms, aplinkosauginėms ir kultūrinėms vertybėms, o ne trumpalaikei ekonominei naudai;
• Lankstumas reguliavimo sistemos atžvilgiu: planavimo ir statybos teisės aktuose nustatyti minimalūs pagrindiniai reikalavimai: jie užtikrina atitiktį techniniams standartams, bet negarantuoja kokybės, kuri konkrečiai susijusi su vieta, funkcijomis ir galutinių vartotojų poreikiais. Griežtai laikantis planavimo ir statybos teisės aktų užkertamas kelias kūrybiškiems sprendimams. Planavimo ir savivaldos institucijose reikėtų diegti lankstumą, kad jos atsižvelgtų į šiuolaikinės kultūros dinamiką;
• Gyvas požiūris į užstatytą aplinką: miesto pobūdžio negalima laikyti įvaizdžiu. Reikalingas gyvas požiūris – toks, kuris mūsų užstatytą aplinką laiko žmogaus kuriamu kraštovaizdžiu, kurį galima perdaryti ir perkurti, pradedant nuo socialinių, kultūrinių, aplinkosauginių ir ekonominių šiandienos poreikių; toks, kuris kolizijas laiko galimybėmis ir leidžia gretinti bei taikyti mišrius metodus sprendžiant anksčiau neužduotus klausimus;
• Naudojimo ir funkcijų įvairovė: užstatyta aplinka turėtų atspindėti Europos miestų įvairovę, atsižvelgiant į socialinę ir kultūrinę gyventojų įvairovę, taip pat pastatų ir miesto zonų naudojimo ir funkcijų įvairovę, prisitaikant prie besikeičiančių socialinių ir kultūrinių šiandienos sąlygų.

Architektūros politika, patariamieji komitetai, architektūros projektų konkursai ir architektūros apdovanojimai priskiriami gerajai praktikai, padedančiai įgyvendinti šiuos principus ir skatinti aukštos kokybės architektūrą:

• Nacionaliniai įstatymai ir politika yra būtini, norint nustatyti siekius, pagrindinius principus ir veiksmus, kurių ketina imtis valdžia, skatindama gerinti gyvenamosios aplinkos kokybę;
• Patariamieji komitetai – tai platformos vietos ar regiono lygiu, vadovaujančios miestų klausimų svarstymams. Jie konsultuoja architektūros klausimais, dalijasi technine patirtimi ir žiniomis, padeda rengti naujus projektus ar renovuoti esamus pastatus ir integruoti juos į miesto aplinką;
• Architektūros projektų konkursai – tai kokybės kriterijumi grindžiama ir į projektą orientuota atrankos procedūra, leidžianti perkančiajai organizacijai įsigyti komisijos atrinktą planą ar projektą. Jeigu už juos yra tinkamai atlyginama, šie konkursai tampa inovatyvių, ekonomiškų ir tvarių sprendimų šaltiniu, leidžiančiu gauti naudos iš didžiulės rinkoje sukauptos patirties[1];
• Architektūros apdovanojimai yra svarbi priemonė, skatinanti novatorišką ir aukštos kokybės architektūrą, užstatytos aplinkos specialistų, politikos formuotojų ir piliečių atžvilgiu.

Pasirašyta Insbruke 2019 m. gegužės 4 d.

Bart LOOTSMA
Insbruko universitetas

Joao Ferreira BENTO
Bartlett planavimo mokykla, Londono universiteto koledžas

Anne SCHMEDDING
Federalinis statybos kultūros fondas

Josef MATHIS
„Landluft“ asociacija

Ernst BENEDER
Architektas

Gerhard FRITZ
Buvęs Insbruko miesto tarybos narys

Stefan BALICI
Rumunijos nacionalinis paveldo institutas

Joël BAUD-GRASSET
Nacionalinė architektūros, urbanistikos ir aplinkos konsultantų federacija

Beat AEBERHARD
Bazelio miestas

Henrik STJERNHOLM
Buvęs Vejle miesto architektas

Georg PENDL
Europos architektų taryba

[1] Žr. Europos architektų tarybos rekomendacijas, kaip organizuoti architektūros projektų konkursus.