Kitais metais sausio 9 dieną Massimiliano Fuksui sukaks 70 metų.
Manau jo studijoje Romos senamiestyje Monte di Pieta aikštėje, kur dirba apie 60 architektų tai bus įprasta, tokia pati kaip ir visos prieš tai, darbo diena. Jis nemėgsta švęsti. Tai būtų banalu ir per daug paprasta. Juo labiau tuo laiku dažniausiai būna įpusėję keli dideli konkursai ir “akvariume” (stiklinis posėdžių kambarys) susirinkimų metu, karts nuo karto spraksės jo mobilus telefonas. Tai bus žinutės nuo garsių jo draugų ir jis tarsi tarp kitko, lengvai susierzinęs, bet su išdidumu pasakys, kad jį pasveikino, sakysim, Prancūzijos kultūros ministras, Romos miesto Meras, ar bičiulis Giorgio Armani, ar šiaip koks nors žinomas ar įtakingas žmogus. Bent taip būdavo anksčiau.
Siandien Fuksas vienas iš taip vadinamų pasaulio Archistar, tai nėra oficialus titulas, greičiau tai žurnalistų išgalvotas terminas išskiriantis nedidelę grupę architektų, kurie savo būvimu papuošia bet kokį įvykį, suvažiavimą ar tarptautinį konkursą. Tai kažkas tarp architekturos aristokratijos ir Hollywood’o žvaigždžių žavesio. Tuo pačiu tai įgaliojimas “šviesti”, o architektūros pasaulyje tai kainuoja daug, tiesiogine ir kasdieninio darbo prasme, nes Archistar reiškia ir avangardą – priekinę fronto liniją, tai reiškia, kad iš jo nuolatos laukiama kažko naujo, kažko netikėto, kažko vertingo.
Italijoje tik Renzo Piano dirbtuvės Genujoje savo skaitlingumu ir darbų kiekiu lenkia Massimiliano ir Doriana Fuksas studiją, – Romoje Fuksas vienvaldis. Paradoksalu, bet šiuo metu didžioji dalis Fukso projektu randasi už Italijos ribų. Kadangi Fuksas yra atvirai kairiūjų pažiurų, paskutiniai beveik 20 Silvio Berlusconi valdymo metų visdėlto atsiliepė architekto projektavimo veiklai. Pats Fuksas neslepia savo neapykantos korumpuotiems politikams ir kartais tai pasireiškia labai netikėta ir aštria forma, kitą dieną viskas būna aprašoma visuose Romos laikraščiuose. Fuksas užima savo vietą ultrakonservatyvios Romos intelektualų rate. Tačiau miestas, kurio nemirtinga imperatoriškoji dvasia snaudžia tūkstantmetiniuose griuvėsiuose, neskuba sveikinti nieko naujo. Vatikano nematoma, bet akivaizdi įtaka Romos miestą jau senai pavertė unikaliu muziejum, būtent muziejum. Taigi Fukso žvaigždė, jo ekstravagantiška estetika užgimusi tokiame užkonservuotame mieste – savotiškas fenomenas.
Iš kitos pusės žiūrint, kur jeigu ne Romoje reikia ieškoti amžino grožio ir didybės formulės? Naturalu, kad Fukso mėgiamiausias architektas Francesco Borromini taip pat buvo neramaus būdo, nekonformistas, baroko inovatorius, pastoviai konflikte su užsakovais ir gal būt su savimi pačiu. Michelangelo universalumas, užsispyrimas ir darbštumas, nepriklausomas ir maištingas charakteris taipogi labai priimtinas Fuksui.
Pradžioje Fuksas norejo būti tapytoju ir kurį laiką dirbo asistentu Giorgio de 
Chirico studijoje Romoje, Ispanijos aikštėje, bet labiau pragmatišta Fukso mama, italė filosofijos mokytoja, komunistė – katalikė, įtikino jį studijuoti architektūrą dėl labai paprastos priežasties – architektūra rimtesnė profesija ir iš jos bus lengviau išgyventi. Gimęs Kaune ir medicinos mokslus baigęs Romoje Fukso tėvas mire kai Massimiliano buvo tik keturi metai, tačiau iki šiol Fuksas save laiko pusiau lietuviu, ir beveik visose išspausdintose biografijose jis yra italų architektas lietuviu kilmės. Tėvui mirus jo vaikystė prabėgo Austrijoje, Graz’o mieste senelės nuo mamos pusės namuose, tai ko gero paliko kietos disciplinos ir pedantiškos tvarkos pėdsaką, kuris ir dabar keistai dera su spontanišku ir balsingu itališku temperamentu.
Audringi ir chaotiški šešiasdešimtieji metai pasaulyje taip pat ir Italijoje viską vertė aukštyn kojom. Gaivališkas studentų, darbininkų, rasinių mažumų judėjimas, seksualinė revoliucija keitė moralines vertybes. Labiau liberalus, utopinis pasaulio scenarijus iki šiol kelia kontraversiškas diskusijas. Visa tai buvo Fukso paauglystės ir jaunystės aplinka. Pažintis ir draugystė su Pier Paolo Pasolini, Bernardo Bertolucci, marksistu Asor Rosa, nuoširdus domėjimasis peozija formavo gilų, filosofinį pasaulio pažynimą ieškant tiesos, ieškant atsakymų i daugybe klausimų.
Baigęs architektūros studijas Romos La Sapienza Universitete jis vistiek nejautė didelės meilės architektūrai, jam atrodė, kad universitetas jo mokė daug ir niekam nereikalingų dalykų ir viena kas jam tikrai patiko tai studijuoti architektūros istoriją. Išlaikęs visus egzaminus šešiais mėnesiais anksčiau laiko jis išvyko į kelionę po Europą. Danijoje aplankė Jorn Utzon studiją į kurią vėliau sugryžo dirbti, čia ir užgimė jo tikras susidomėjimas modernia architektūra.
Fukso pirmas pripažinimas atėjo irgi ne Italijoje, o Prancuzijoje, jo suprojektuotą ir pastatytą sporto salę Paliano miestuke, 50 km. už Romos, pastebėjo prancūzų fotografas. Jį nustebino keistai pasviręs pastato fasadas. Fotografijos buvo publikuotos žurnale Architecture d’aujourd’hui ir Fukso architektūra buvo gerai įvertinta kritikų ir užsakovų. 1989 metais Fuksas atidaro studiją Paryžiuje.
Jo šlove kilo lėtai, bet užtikrintai, panašiai kaip kyla stiklinis liftas jo Monte di Pieta studijoje. Pradžioje “akvariume” virš grindų lygio pasirodo apvalus jo viršugalvis, veliau nieko linksmo nežadanti veido išraiška, o paskui ir visa kresna, tvirtai sudėta juoda figura, juoda rūbų spalva architekto megiamiausia.
Fukso architektūra – tai jo daugiasluoksnes personalijos atpindys, kontrastų lygsvara, suvaldytas chaosas, tarsi dirbtinai komplikuotos sunkiai apibudinamų formų kompozicijos ir šalia maksimaliai išgryninti geometriniai tūriai, gravitacijos centro kaita ar jo ignoravimas tarsi atkartoja jo paties neramų ir nenuspejamą charakterį. Iš tiesų, vienintelis jo bruožas, kuris, ko gero, niekada nesikeičia tai autokratija, savo studijoje jis absoliutus valdovas. Tik jo žmona Doriana, kuri vadovauja dizaino grupei, turi šiokią tokią autonomiją. Doriana tarsi kontrastas Fukso ekspresyvumui, labiau diplomatiška ir nuodugniau žinanti visus studijos administracinius reikalus ištikima jo bendražyge visuose projektuose, tačiau ne maziau griežta ir reikalaujanti demesio.
Diktatoriška projektu valdymo sistema turi ir gerūjų pusių – projektas nepraranda pirminės, originalios Architekto eskizo linijos nuo pat pradžios iki pabaigos, idėja išlieka skaidri ir aiški. Deja, tai nėra lengvas ir ramus procesas, juo labiau, kad Fuksas niekada nemėgina sušvelninti padėties jeigu kažkas vyksta ne taip kaip jis galvojo turejo būti, emocijų cunamis palydimas sodriu romėnišku dialektu dar ilgai spengia architektų ausyse.
Fuksas niekada nesako kaip reikia projektuoti, tai gali išmokti ar pajausti tik dirbant šalia jo ir meginant “gaudyti” jo mintis, kurios keičiasi nepriklausomai nuo oro, nuo metų laiko ar šiaip nuo skersvėjo, tai irgi studijos paslaptis. Pagal jį geras skonis – viso ko pagrindas. Ar įmanoma to išmokti? ko gero ne, skonio jausmą, matyt, galima tik išlavinti ir tik jeigu tu jį apskritai turi. Del to architektų kaita studijoje didelė ir pastovi. Būna atvėjų, kai architektai net nespėję apsiprasti po kelių dienų atleidžiami be aiškiai nurodytos priežasties, arba patys nebegryžta į darbą. Neužtenka būti pareigingu ir darbščiu, emocinis krūvis ir kritikos svoris gali greitai “atšaldyti” bet kurį jauną architektą pačią pirmą dieną. Dėl didelės darbuotojų rotacijos Fuksas nesijaudina, jo ironiška fraze – “nepakeičiamūjų pilnos kapines” pasiteisina, studija visada pilna žmonių. Jauni, gabūs ir linksmi architektai stažuotis atvyksta iš visų pasaulio kontinentų, tai be jokios abejones kieta ir sunki, bet vertinga mokykla. Pradzioje sunku suvokti kaip ši studija apskritai funkcionuoja. Per keturis aukštus lyg labirintais sujungtos ivairių dydžių viduramžiais kvepuojančios patalpos pilnos makėtų, fotografijų, brėžinių, kompiuterių ir architektų, kurie po itemptos darbo dienos ar paros vėl pradeda šypsotis netoli studijos esančioje vyninėje. Ko gero du trečdaliai tos vynines lankytojų būtent Fukso studijos darbuotojai.
Jeigu kas nors Fuksą apkaltintu stiliaus neturėjimu – jis tai priimtu kaip didelį komplimentą. Kiekvienas jo objektas tai naujas paveikslas, kita istorija, dar viena neatskleista kodu sistema. Tik giliau susipažinus su Fukso darbais gali pajausti Architekto braižą – būtent, inovatoriškumą, netikėtumą ir elegantiškumą. Intuityvus Fukso projektavimo būdas, tobulumo siekimas ir patologiška neapykanta banalybėms neleidžia atsipalaiduoti suo juo dirbantiems architektams, iš jų Fuksas reikalauja kurybiškumo ir drąsos ir dažniausiai tą pačią sekundę jis būtent už tai juos ir baudžia, apkaltindamas nieko nemokėjimu ir nesupratimu, nes tik jis vienas žino kaip viskas turi būti.
Prieš 15 metų laimėjus Naujojo Romos Kongresų Centro tarptautinį konkursą, EUR rajone, Fuksas sugryžta i Romą. “Nuvola” lietuviškai “debesis” – kongresų centras turetų būti atidarytas 2014 metais ir nors gerokai pavėlavęs atrodys tarsi suprojektuotas vakar. Faraoniškų gabaritų projektas, stipriai viršyjes pradinį biudžetą, ko gero, bus vienas iš įspūdingiausių Europos pastatų.
2007 metais Fukso studija laimi Piemonte provincijos administracinio pastato Torine konkursą, aukščiausio Italijoje stiklinio bokšto statybos prasidėjo 2011 metais.
Trečias pagal dydį (450.000 kv.m.) Kinijoje, naujas Shenzhen miesto oro uosto terminalas turėtų pradėti veikti šių metų pabaigoje. Laimėjus konkursą 2008 metais nurungus tokius gigantus kaip Norman Foster ir KPF, per neregėtai trumpą laiką pastatytas unikalus pastatas su “peršviečiama oda”. Banguojančios vidaus erdvės ir besikeičiantys šviesos srautai ir atspindžiai sukuria paslaptingą tarsi de Chirico paveikslų metafizišką atmosferą pripildytą baltai skaidrios spinduliojančios šviesos.
Paskutinį Fukso dešimtmetį tikrai galime pavadinti jo aukso amžiumi, Milano expo centras, realizuoti projektai Tokijuje, Niujorke, Frankfurte, Tbilisyje, Prancūzijoje ir Kinijoje. Taciau laimetų konkursų skaičius ir objektų įvairumas tik dar labiau sužadina jo neribotą kurybinį apetitą. Pavydėtinos Fukso sveikatos ir energijos priežastimi gali būti tik grandiozinės ambicijos ir geras itališkas maistas, ir vynas. Nemažindamas tempo ir neduodamas atsipūsti studijos architektams, jis per metus sudalyvauja apie 20 kviestinių konkursų, nes būtent konkursų keliu, didžiaja dalimi, ateina nauji projektai į studija.
Trys Fukso studijos – Romoje, Paryžiuje ir Shenzhen mieste kuriose sumoje dirba virš 100 architektų sugeba konkuruoti su didžiausiom pasaulio kompanijomis, o kartais ir laimeti.
Manau jeigu jis nebūtų tapęs architektu ar tapytoju iš jo butų išėjęs tikrai stiprus Vittorio Gassman lygio dramatinių rolių aktorius. Visdėlto būti Archistar reikalauja ir aktorinio talento. Kaip ir visi italų vyrai Fuksas puikiai išmano ir virtuvės subtilybes, čia geras skonis taip pat esminis dalykas… Daugybė ivairiausių prieskonių, jų kiekiai ir jų panaudojimo laikas, pasirodo, irgi didelis menas, kuom kartą teko įsitikinti klausant jo pasakojimo kaip reikia gaminti pačią tikriausią Neapolio picą…
Už stalo Fuksas dosnus ir smalsus, nevengia pats mėginti ir kitiems įpiršti kažką naujo, ypač Kinijoje, kur patiekalų įvairovė atrodo neribota.
Dirbantiems su juo jis visada bus diktatorius ir nebūtinai blogaja šio žodžio prasme, žmogus su didelia charizma ir trauka, užsispyręs, be kompromisų savo idejų gynejas, kuriam svarbus galutinis rezultatas. Architektūros kritikams ir istorikams tai vienas iš kurybingiausių ir labiausiai nenuspėjamų praejusio ir šio amžiaus modernių architektų. Lietuvai, sakyčiau, tai garbė, kad viena iš autentiškiausių šiuolaikinės architektūros asmenybių nesidrovi ir su savotišku pedantiškumu vis primena pasauliui, kad jis yra lietuvių kilmės.
Belieka tik spėlioti, kuri iš jo spalvingo charakterio savybių yra ta lietuviška…
Saulius Gecas.
2009-2013
M. Fukso studijos projektu Kinijoje vadovas.
