Dvidešimt metų laisva rinka, praūžęs statybų bumas ir po to sekusi stagnacija iš architektų pareikalavo skubaus persiorentavimo prie naujų žaidimo taisyklių. Atgavus nepriklausomybę pagrindinį vaidmenį šalies architektūrinėje veikloje vaidino trečioji Lietuvos architektų karta, baigusi studijas XX a. 7- 8 dešimtmečiuose. Pereinamasis laikotarpis baigėsi apie 2000 m. Naujos galimybės atvėrė kelius naujai kokybei, kuri daugeliu atvejų buvo adekvati pasaulinei. Tačiau kardinalios permainos turi ir kitą medalio pusę: kaip visada, esant laisvai rinkai, atsiranda ir negatyvūs veiksmai.

Nūnai nenurimsta diskusijos apie architektūrą bei jos reikšmę ir piliečiui, ir viršininkui. Daugumai piliečių, o taip pat iš Rytų atvykusių užsienio svečių, gražiausia architektūra akropoliuose, ten jie smagiausiai gali praleisti laiką ir patenkinti visus fizinius poreikius, intelektualams – valdovų rūmai ir senamiesčiai. Architektai neturi oficialaus kriterijaus architektūros vertinimui, dažniausiai jiems labiausiai patinka jų pačių sukurta architektūra. O galutinis sprendimas – kaip visada – priklauso valdžiai.

Teritorijų planavimą, urbanistiką ir architektūrą kuruoja Aplinkos ministerija. Nors architektūra formaliai yra Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento jurisdikcijoje, tačiau realiai šioje srityje „vadovauja“ Statybos ir būsto departamentas kartu su statybos verslo draugų grupe. Oficialiuose posėdžiuose, dalyvaujant architektams (t. y. jų akivaizdoje, bet jiems prieštaraujant – aut. pastaba), buvo nustatyta, kad projekte tėra 5-10 procentai architektūros, tam pritarė ir Ūkio ministerijos atstovas. Tie 5-10 procentų, kaip vėliau teko išsiaiškinti, tai pastato fasadai. Visa kita – inžinerinė pastato dalis (interjerai projektuojami dizainerių, pastatą atidavus eksploatuoti). Kaip nurodo Statybos įstatymas, projektas yra vienas iš techninių statybos krypčių.

Pagrindinis veikėjas statybų versle tapo užsakovas. Jis pasirenka sklypą, jo interesus gina valdininkai, jo norus realizuoja projektuotojai, tarp jų – ir architektai, statybininkai. Valdininkai veik visada derina jų projektus, kad iškilus problemai kiti valdininkai galėtų pasakyti: „Projektas suderintas, vsio zakono („viskas pagal įstatymą“).“

Šiuo metu nuo užsakovo požiūrio į žmogų, viešą interesą, meną, kultūrą nemažai, o gal ir daugiausiai priklauso, kiek procentų architektūros bus pastate, žinoma, ir nuo to, kaip pajėgs tuo pasinaudoti architektas, ir kiek jo kūryba tenkins žmogaus ir visuomenės materialinius, dvasinius bei estetinius poreikius.

Laikoma, kad architektūra – tai vidaus ir išorės erdvių organizavimas. Erdvė – reikšmių pasaulis, ji daugiaplanė: gamtinė, materiali, istorinė, simbolinė, kiekvienu atveju skirtinga. Nematau prasmės nagrinėti atskirų pastatų planinių- erdvinių sprendimų, dauguma mūsų architektų yra profesionalūs, tai rodo ir jų kūryba. Tačiau ne paslaptis, kad dažnai apsiribojama tik konkrečiu objektu. Mane daugiau domina mūsų architektų ryšio tarp viešosios (išorės) ir privačios (vidaus) erdvių paieškos.
„Kodėl Gedimino pilis ant kalno gerai, o mano daugiaaukštis ant kito kalno blogai?“, – klausė verslininkas. Kai papasakojau tai vienam įtakingam vadovui, išgirdau: „Bet juk Gedimino pilis gražesnė?!“

Negaliu nepriminti istorijos, susijusios su Vilniaus „Akropolio“ statyba gražiausioje Šeškinės teritorijoje – ant Ozo šlaitų, kur buvo numatyta centrinio stadiono statyba su visa infrastruktūra, skirta aktyviam poilsiui, mėgėjiškam ir profesionaliam sportui (Vilnius – vienintelė Europos sostinė, neturinti tarptautinius reikalavimus atitinkančio stadiono!). Statyba buvo pradėta dar sovietmečiu, atgavus nepriklausomybę buvo nuspręsta ją tęsti, o lėšų statybai gauti pardavus dalį sklypo. „Akropolis“ buvo pastatytas, o stadionas…

Netrukus „Akropoliui“ buvo leista pristatyti vieno aukšto 14000 kv. m. ploto priestatą, kuris natūroje tapo 2 aukštų ir trigubai didesnio ploto, maža to – svetimame sklype, ant Ozo šlaito (gamtos paminklas, ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas!), savavališkai pradėtas statyti keliolikos aukštų administracinis pastatas, šalia iškirstos pušys ir įrengtas parkingas. Vilniaus architektams pavyko bent jau sustabdyti administracinio daugiaaukščio pastato statybą.

Bent šešiais aukštais nuo pirmųjų variantų išaugo Vilniaus vartų kompleksas, tuo tarpu pastato su A. Gudaičio muziejumi Gedimino pr. statyba blokuojama.

Su išskėstomis rankomis priėmė „Akropolį“ Kaunas – tiesiai į miesto centrinę dalį, kurią į modernų miestą iš carinės imperijos pakraštyje esančios tvirtovės išaugino susikūrusi nepriklausoma valstybė. To meto Kauno architektūra sovietmečiu mums, studentams, buvo vienintelis prieinamas aukšto lygio modernios architektūros pavyzdys. Ji iki šiol žavi mus. Tarkim, svetimi sentimentai valstybės istorijai, tačiau projektuoti prekių sandėlius ir garažą miesto centre prie Nemuno salos – originalu.

Visais atvejais architektai apsiribojo dizainerio role, spręsdami tik konkretų objektą, neieškodami ryšio su daugiareikšme, kiekvienąsyk skirtinga erdve, nors dizainas ir profesionalus, akropoliams, atliekantiems prekių sandėlių funkcijas, netgi prašmatnus.

Keliamės į pajūrį: nieko negaliu prikišti daugiaaukščio buvusios „Neringos“ poilsinės pastato Palangoje rekonstrukcijos į viešbutį fasadams, tačiau pastato konfigūracija, uždaras kiemas, tūrių gabaritai parko tipo teritorijai, švelniai tariant, svetimi. Teisinio nihilizmo pavyzdys – „Voveraitės“ kavinės kopose prie Meilės alėjos stogo rekonstrukcija. Buvęs pastatas nugriautas, pastatytas naujas šalia, kopose; maža to, teritorija aptverta tvora. Nors fasadai neprasti, demonstruoja savo pranašumą esamoje aplinkoje.

Skaudžiausias pasekmes sukėlė restorano ir kitos statybos ant iškyšulio Juodkrantėje. Grubi intervencija į natūralią gamtinę pamario aplinką, nutrauktas vizualinis ryšis su pietine gyvenviete, likviduotas tiesioginis praėjimas pamariu (tai privaloma prie bet kokio vandens šaltinio), rodo arba projektuojančių ir derinančių profesinę ir teisinę nekompetenciją… ar apie viską pagalvota?

Daugelio kritikuojamo LAS būstinės Vilniuje (Kalvarijų g. 1) užnugaryje stovinčio pastato fasadai išspręsti profesionaliai, tačiau suvokiantiems urbanistikos plonybes aišku: juk tai – „kalvos“ idėjos sužlugdymas, antra – jo tūriai konfliktuoja su gretima aplinka, ypač su LAS istoriniu, nekilnojamuoju kultūros paveldu paskelbtu pastatu, nežmoniškai didelis ir jo sklypo užstatymo procentas.

Panaši situacija su kitu Juozapavičiaus gatvės gyvenamuoju namu, kuris savo tūrių kompozicija, fasadų estetika išspręstas profesionaliai, aukštame lygyje. Sklypas užstatytas maksimaliai ir tai menkina čia gyvenančių komforto lygį, tačiau šie du namai jau tapo pagrindiniai Juozapavičiaus gatvės užstatymo formantai.

Tų pačių dirbtuvių suprojektuotas gyvenamųjų namų kompleksas Kosciuškos g. visais aspektais aukšto komforto ir estetinio lygio profesionalus darbas, nežiūrint, kad urbanistinė situacija čia gerokai sudėtingesnė. Visais trimis atvejais jaučiama, kad užsakovui priimtina profesionali architektūra, tačiau pirmaisiais dviem atvejais verslo interesai svarbiausi.

Daug diskusijų sukėlė „Novotelio“ viešbučio statyba Gedimino pr. Vilniuje. Jau nuo pirmųjų svarstymų Vilniaus miesto Architektūrinėje urbanistinėje taryboje išsiskyrė jos ir autoriaus nuomonės, greitai ryšiai išvis nutrūko ir projektas buvo demonstruotas televizijoje, kai jau buvo kasama pamatų duobė. Čia ir pasirodė užsakovo galia, net ir Kultūros ministerija buvo bejėgė. Pastatas į Senamiestį įsibrovė kaip dramblys į porceliano parduotuvę, „nugultas“ šalia stovintis tarpukario (įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą!) administracinis pastatas, užstatytas skveras, gudriai „suveikta“ viršijant nustatytą pastato aukštį: pasinaudota nurodyta riba „iki karnizo“ ir pridėti du aukštai.

Architektūros paveldas – tai dalis visuomenės socialinės ir kultūrinės aplinkos, kurią tausoti ateities kartoms – visų piliečių, o pirmiausia valstybės ir savivaldybės institucijų pareiga. Kultūros paveldo departamentas mūsų šalyje būtinas. Sunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei jo nebūtų, nes ir jam esant senamiesčiuose ir saugomose teritorijose vyko ir kartais dar vyksta neprognozuojami veiksmai. Trūksta aiškesnės Kultūros paveldo departamento pozicijos dėl saugomų teritorijų naudojimo ir paveldo objektų pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms. Mano supratimu, nauja statyba senamiesčiuose neišvengiama, jei norime, kad jie būtų gyvi, tačiau, kaip ir visais laikotarpiais, architektūra turi būti šiuolaikinė, vienintelis skirtumas – kaip ta architektūra bus priimta susiklosčiusioje aplinkoje, o tai jau priklausys ir nuo architektų sprendimų. Visuomenę ir architektus šokiravo seno pastato istorinėje Kauno dalyje rekonstrukcija. Kai kurių architektų bandymas ginti nevykusį sprendimą tokių sprendimų užsienyje pavyzdžiais vargiai gali įtikinti.

Juolab, kad sėkmingų pavyzdžių yra ir Lietuvoje, pavyzdžiui, viešbučio prie Žaliojo tilto Vilniuje rekonstrukcija.

Turi jų ir Kaunas: klasikinis tobulo įsirašymo į istorinę aplinką pavyzdys – Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune.

Dėl Valdovų rūmų dauguma architektų ir kultūros ir valdžios veikėjų išsakė gana prieštaringas nuomones, trūko tik projekto autorių pozicijos. Turint keletą buvusių rūmų fragmentiškų piešinių ir jokios informacijos apie vidinę struktūrą, ryžtis atstatinėti buvo avantiūra. Tarkim, kad dalies asmenų patriotinių jausmų patenkinimui, pastato dėžė, turinti kokių tai aliuzijų į buvusius rūmus, galėtų būti, tačiau vidaus patalpos su butaforiniais skliautais ir židiniais, iš visos Europos surinktais baldais, gobelenais ir paveikslais, tiesiogiai asocijuojasi su naujojo turtuolio užmojais. Suprantama, kai tipinei funkcijai suteikiamos tipinės formos, tačiau šiuo atveju – neturint išsamios ikonografinės medžiagos – objektas reikalauja simbolinės išraiškos. Ryšis tarp sukurtos fizinės aplinkos ir metafizinio Valdovų rūmų įvaizdžio nesurastas. Šimtai milijonų išleisti pastatui, pavadintam Valdovų rūmais. Nors gerų pavyzdžių pasaulyje yra, pavyzdžiui, Reichstago Berlyne atstatymas.

Naujasis Vilniaus miesto centras dešiniajame Neries krante – vienas ryškiausių nepriklausomos Lietuvos architektų profesinės veiklos rezultatų.

Manau, kad vienas labiausiai pavykusių pastaraisiais metais susiformavusių kompleksų Vilniuje – Europos aikštė ir jos užstatymas. Aikštę supa verslo centras „Europa“, prekybos centras „Europa“, buvęs Vilniaus apskrities viršininko administracinis pastatas, Vilniaus miesto savivaldybė, daugiabutis namas, na ir sėkmingai ją papildantis Vilniaus verslo uostas. Skirtingi architektai neprarasdami savo kūrybinio individualumo, projektuodami skirtingos paskirties objektus, sugebėjo sukurti išraiškingą šiuolaikinį kompleksą.

Tolimesnė Konstitucijos prospekto ir jo gretimybių plėtra ypač atsakinga, jau dabar puslankio formos pastatas Konstitucijos pr. kelia papildomas problemas šalia projektuojamam objektui ir Konstitucijos pr. pietinės dalies užstatymui, Gugenheimo muziejui parinkta vieta prie Neries, užstatant jos prieigas ir toliau paliekant upę nuotekų kanalu, ką simboliškai įprasmino Vamzdžio autorius. Dešinio kranto žemutinė terasa kartu su Nerimi beliko vienintelė viešoji erdvė, kurią dar galima aktyvuoti XXI a. vilniečių poreikiams. Siūlau susipažinti su Millenium aikšte Čikagoje, manau kad bent vieno pusrutulio pilkąją masę išjudintų naujoms idėjoms.

Teigiamai reikia vertinti Verslo trikampio planinį erdvinį sprendimą. Iš apleisto chaotiškai užstatyto užkampio Vilniaus centre išaugo šiuolaikinis verslo centras, įspūdingas Neries krantinės užstatymas. Čia vėlgi dirbo skirtingi architektai, tačiau vedami vienos idėjos. Taip, išlieka sentimentai žaliems šlaitams, tačiau gyvenimas verčia ieškoti kompromisų.

Išvada: galima teigti, kad pagal nusistovėjusius kriterijus architektai sėkmingai išnaudoja architektūrai skirtus 5-10 procentų, jų sukurti pastatų fasadai atitinka šiuolaikinio piliečio estetinius poreikius (išskyrus keletą atvejų), o dėl aplinkos, kaip ir visada – kalta aplinka.

P.S. 2012-05-28 per klaidą įlipau į 55 autobusą (paprastai važinėju troleibusais, kadangi turiu lengvatinį bilietą), kurio maršrutas driekėsi per Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes ir kitas apgyvendintas teritorijas, kol galų gale atsidūriau Santariškėse. Grįžau 26 autobusu Kalvarijų gatve pro Baltupius ir pagaliau Šiaurės miestelyje pasiekiau reikiamą troleibusų stotelę. Akyse stovėjo kelionės vaizdai, džiaugiausi regėta nauja architektūra, išraiškingais fasadais, kilo mintis prašyti Aplinkos ministerijos, kad ir neypatingiems pastatams, (talpinantiems 100 žmonių ir mažiau) išimties keliu leistų fasadus projektuoti tik architektams, tačiau …pro šalį link stovinčio troleibuso pralėkė moteriškė, šaukdama: „Kelintas numeris?“ Mačiau, kad nesuspės, automatiškai riktelėjau: „Tryliktas!“ Moteriškė sulėtino tempą, ir troleibusui nuvažiavus, piktai atrėžė: „Septynioliktas!“… O aš juk norėjau jai padėti.

Vytautas Dičius

2012-05-30,
Vilnius

*Pavadinimas išvertus iš pranc. k. yra „Ieškokite architektūros“, t. y. aliuzija į „Ieškokite moters“.

A. Štelbienės nuotr.